Liepos 22-ąją buvo pasirašytos svarbios sutartys tarp Jungtinių Tautų (JT), Turkijos ir atskirai Ukrainos bei Rusijos. Jos leido lengviau atsipūsti toms šalims, kuriose stinga maisto ir kurios neįstengia maisto kultūrų žemės ūkyje užsiauginti pačios. Pirmiausiai turiu galvoje Artimųjų Rytų, taip pat Šiaurės Afrikos šalis, kuriose vietoje derlingų žemių, nepaisant klimato sąlygų, vyrauja smėlynai ir dykumos.
Dviejose Stambule (Turkija) pasirašytose sutartyse numatytos sąlygos, kurios artimiausiu metu turėtų leisti į pasaulio rinkas laivais išplukdyti maždaug 13-15 mln. tonų grūdų, neįvardintą kiekį saulėgrąžų aliejaus ir kitų žemės ūkio kultūrų, kurias augina šiuo metu karo apimtos Ukrainos žemdirbiai.
Kodėl šis ilgai rengtas susitarimas toks svarbus? Dėl kelių priežasčių. Viena vertus, Ukrainą užpuolusi Rusija užblokavo šios šalies uostus ir neleido krovininiams laivams pasiekti pietinių Ukrainos uostų prie pagrindinio uostamiesčio – Odesos. Maskva, kariniu būdu užėmusi maždaug penktadalį Ukrainos teritorijos, iki sutarties pasirašymo visaip mėgino privesti Kijivą sėsti prie derybų stalo, kad išsaugotų tai, ką jau laiko karo grobiu. Ukrainiečiams nesutinkant, rusai iš esmės ėmė šantažuoti pasimetusią pasaulio bendruomenę ir Vakarus dėl tariamai gresiančio bado tuose pasaulio regionuose, kuriuose tradiciškai trūksta maisto.
Odesos uostas. Aktron / Wikimedia Commons nuotr.
Kita vertus, Maskva nė kiek nesibodėdama gąsdino Vakarų šalis, esą jeigu bado grėsmė nebus panaikinta, Europą bei kitas išsivysčiusias šalis plūste užplūs išbadėję emigrantai. Panašiai, kaip jau buvę 2014-2015 metais.
Mojuodama gresiančio bado korta, beje, Rusija mėgino išvengti griežtų ES sankcijų jos žemės ūkio produkcijai bei chemiškai pagamintoms trąšoms.
Tačiau vos apdžiuvo po sutartimi padėto Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu parašas, nepraėjus nė para po susitarimo, Rusijos laivynas raketomis „Kalibr” apšaudė Odesos uostą, nors pasirašydama susitarimą, kurios garantėmis sutiko būti JT bei Turkija. Į taikinius buvo paleistos keturios raketos, kurių dvi, ukrainiečių kariškių tvirtinimu, buvo numušos, dvi likusios pasiekė tikslą.
Ukrainos atstovai iškart po to sakė, kad viena iš dviejų raketų pataikė į siurblinę. Visai netoli sandėlio, kuriame laikomi kviečiai. Rusai tuo pat metu tylėjo. Tik Turkijos gynybos ministerija išplatino pranešimą esą Maskva jiems, kaip susitarimo garantams tvirtino, kad „tai – ne mes”.
Tik kitą dieną po išpuolio Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė žiniasklaidai Marija Zacharova savo Tviterio paskyroje pripažino, kad tai buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų darbas siekiant sunaikinti karinius objektus Odesos uoste. Šiek tiek vėliau prabilo ir p. Zacharovos bosas – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, pareiškęs, esą taikiniu uoste buvo ne grūdų saugojimo ir krovos infrastruktūra, o karinė bazė, kurioje ukrainiečiai saugo iš Vakarų perduotas priešlaivines raketas „Harpoon”.
Regis, bent jau kol kas rusų pametėtą piliulę ukrainiečiai prarijo paskelbę, kad nepaisant neprognozuojamo Maskvos elgesio dar šią savaitę išplukdys grūdų krovinį į pasaulio rinkas. Tačiau visiškai nėra aišku, kiek ilgai liepos 22 d. susitarimai galios.
Daugelis ekspertų atkreipia dėmesį, kad rusų laivyno smūgis Odesos uostui gali būti Vladimiro Putino kerštas už Rusijai nepalankų susitarimą (prieš derybas Maskva visomis išgalėmis siekė, kad grūdų iš Ukrainos uostų išgabenimas būtų susietas su paliaubomis mūšio lauke – žinia, užimtose pietinėse Ukrainos teritorijose rusų kariuomenės šiuo metu nesijaučia labai tvirtai).
Tačiau gali būti ir kitų raketų antskrydžio Odesos uoste priežasčių. Tarkime – ne kariniai veiksmai, o konkurencija. Ukraina ir Rusija yra labai svarbios žemės ūkio produkcijos eksportuotojos. 2020 m. JT Maisto organizacijos (FAO) duomenimis, Rusija globalios eksporto rinkoms patiekė daugiau nei 37 mln. tonų grūdų ir pagal šį rodiklį užėmė pirmąją vietą. Ukraina – atitinkamai – 18 mln. tonų ir buvo penktoji eksportuotoja dar po JAV, Kanados bei Prancūzijos.
Siekis „išjungti” konkurentą rinkose gali būti visai suprantama Maskvos veiksmų priežastis. Nes eksporto operacijoms didžiausią reikšmę turi ne politinės deklaracijos ar susitarimai, o kur kas labiau žemiški dalykai. Tokie, kaip laivų ir gabenamų krovinių draudimas.
Visas pasaulis giliai įkvėpęs laukia pirmojo draudiko-durnelio, kuris sutiks apdrausti jūrinių minų laukais į raketomis apšaudomą uostą plaukiantį sausakrūvį laivą.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/marius-dubnikovas-suteikti-rezimui-sansa.d?id=90452389, tai ko „vakarai” per visas televizijas bliauna, kad Afrika badaus ??
Išjunkime emociją, kad Afrikos vaikai badaus, ir paskaičiuokime. 20 mln. kviečių kainuoja ne daugiau 8 mlrd. JAV dolerių. Ar tai didelė suma? Žmogui – nesuvokiama, Lietuvos įmonei – daug, o pasaulinei kompanijai, netgi rusiškai – nieko
Marius Dubnikovas, ekonomistas, http://www.DELFI.lt 2022 m. birželio 10 d. 11:44 aA Kartais verta įsijungti kalkuliatorių ir įvertinti, apie ką diskutuojame. Turiu įtarimą, kad papuolėme į propagandos tinkliuką. Labai daug eterio sudeginama diskusijai apie tai, kad artėja badas, nes Rusija blokuoja Ukrainos uostus ir neleidžia išvežti 20 mln. tonų seno derliaus grūdų ir potencialiai apie 35 mln. naujo derliaus grūdų. Galima įtarti, kad diskusijos tikslas yra ne Ukrainos grūdų išvežimas, bet eilinis bandymas atšaukti sankcijas, kurios realiai smaugia agresorių. Pateiksiu skaičiais, kurie priverčia susimąstyti.
Išjunkime emociją, kad Afrikos vaikai badaus, ir paskaičiuokime. 20 mln. kviečių kainuoja ne daugiau 8 mlrd. JAV dolerių. Ar tai didelė suma? Žmogui – nesuvokiama, Lietuvos įmonei – daug, o pasaulinei kompanijai, netgi rusiškai – nieko. Rusijos bendrovė LUKoil, prekiaudama nafta, kurios nebepirks Europos Sąjunga, gavo 121 mlrd. dolerių pajamų 2019 metais, kai nebuvo jokių intencijų, palyginimui. Dar niekada joks 8 mlrd. turtas nesustabdė pasaulio ekonomikos, nes yra tiesiog niekingai mažas. Palyginimui, jautienos pasaulinė rinka vertinama 330 mlrd. dolerių kasmet, vištienos – 270 mlrd., kiaulienos – 400 mlrd., o kur soja, kukurūzai ir įvairūs aliejai?
Ukrainos biudžetas dėl 60 proc. susitraukusios ekonomikos negauna 5 mlrd. dolerių pajamų, kurios reikalingos biudžeto išlaidoms (pensininkams, mokytojams ir visiems kitiems) apmokėti. Tai „lengva ranka“ kompensuoja Tarptautinis valiutos fondas. Grūdų klausimas yra 1,5 mėnesio problema, kurią kompensuoja TVF. Agresorius siūlo, kad gali atlaisvinti uostus mainais į atšauktas sankcijas, bet Rusijos centrinio banko rezervo pinigų vien įšaldyta virš 300 mlrd. dolerių vertės. Siūloma keisti 300 jau grynais pinigais į 8 (galbūt, nes neaiški kaina ir kokybė) mlrd. pajamų, iš kurių galbūt bus gauta pelno (grynų pinigų) – prekiauti sankcijomis nelygiomis teisėmis.
Šį komentarą paskatino parašyti ir išgirsta diskusija per radiją, kad gal reikėtų tartis su Baltarusija ir taip skelti pleištą tarp agresoriaus ir Baltarusijos. Skatinti Baltarusijos eksportą ir stiprinti jos nepriklausomumą. Su teroristais tartis negalima – jie atėjo plėšti mūsų vertybių, kad ir kaip yra nepatogu – kaunamės, bet nesitariame. Be to, Baltarusija nėra nepriklausoma šalis nuo Rusijos, nes visos finansavimo gijos yra būtent didesnėje valstybėje. Sankcijoms smaugiant, Rusija galimai nebeturi galimybės finansuoti Baltarusijos rėžimo, kuris bando įkvėpti oro senuoju būdu – vėl „versdamas kailį“ ir bandydamas užimti derybininko poziciją. Kyla klausimas, ar Baltarusijos kelias apskritai gali būti saugus, nes gauname pranešimus apie grobiamus Ukrainos turtus iš okupuotų teritorijų. Ir kokios gali būti derybos su šalimi, kuri leido savo teritoriją naudoti, kaip kovos pagrindą. Užduočiau klausimą, kaip susitarus su Baltarusija ir atnaujinus kalio trąšų eksportą, kuris siekė apie 11 – 12 mln. tonų per metus, kuris pilnai užkrovė Lietuvos geležinkelius ir uostą, galėtume dar papildomai eksportuoti 20 – 40 mln. tonų grūdų iš Ukrainos. Iš kur atsirastų technologinis pajėgumas – ar turėtume vagonų? Atrodo, kad mūsų emocijomis yra žaidžiama propagandinius žaidimus, nes, visų pirma, Ukrainos grūdai nepražudys pasaulio, jei nepasieks vartotojų, o antra – siūlomi keliai yra nerealūs, trečia – diskutuoja tie, kuriems tie grūdai nepriklauso. Savininkas (Ukraina) turi spręsti, kur jo prekė keliaus. Šios diskusijos gali būti pakreiptos mums nedraugiška kryptimi dėl to, kad visuomenė pradėtų abejoti esamos padėties tvarumu ir kurtų politikams užsakymą keisti poziciją. Skaičiai prieštarauja minčiai, kuri yra kuriama viešoje erdvėje. Tiesiog, kartais įjunkime skaičiuotuvą, ir matome tiesą, kuri išreikšta ne raidėmis, kurios brukamos, kad atlaisvintume režimui sankcijų prispaustą gerklę.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/marius-dubnikovas-suteikti-rezimui-sansa.d?id=90452389