Šių metų vasario 24-oji tapo pirmąja didele juoda žyme šiuolaikinio civilizuoto pasaulio istorijoje. Ukrainiečių gyvenimą ji padalijo į „prieš” ir „po”. Daugelis neteko ne tik namų, darbo, visko, kas sudaro normalų gyvenimą, bet ir patyrė nepataisomų nuostolių, prarado artimuosius. Kai kuriems pasisekė: jų šeimoms pavyko pabėgti ir rasti prieglobstį Europos šalyse.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo karinės invazijos pradžios į mūsų šalį atvyko ne mažiau kaip 60 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių. Apie 8000 jų buvo apgyvendinti Klaipėdoje.
Kalbamės su klaipėdiete Julija Gaiduk, psichologijos daktare, LCC tarptautinio universiteto docente ir šešių vaikų motina. Penki iš jų yra įvaikinti, be to, Julija rūpinasi ukrainiečių paaugle ir padeda pabėgėlių šeimai. Nenuostabu, kad ji buvo nominuota „Metų klaipėdietės” titului.
Julija, kaip sekasi adaptuotis jūsų mergaitei iš Ukrainos? Su kokiais sunkumais susiduriate?
Dabar absoliučiai visiems paaugliams, atvykstantiems į Lietuvą, reikia globėjo, oficialaus atstovo, bet jie neprivalo gyventi su jumis. Mūsų mergaitė yra studentė, ji gyvena bendrabutyje, bet kai tik ji susiduria su valdžios institucijomis – migracijos tarnyba, socialinėmis tarnybomis – jai reikia suaugusiojo, kuris rūpintųsi jos interesais. Pas mus globos procesas yra trumpas, jis specialiai sukurtas taip, kad naujai atvykę paaugliai galėtų kuo greičiau įteisinti savo statusą.
Tačiau jūs neapsiribojate globa. Priėmėte pabėgėlių šeimą. Ką galite pasakyti apie juos ir apskritai apie žmones, bėgančius iš savo šalies, bėgančius nuo karo?
Galiu tvirtai pasakyti, kad nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje. Bet jei man tektų atsidurti tokiomis sąlygomis, norėčiau, kad su manimi elgtųsi taip, kaip elgiamasi mūsų mieste – su supratimu ir gailestingumu. Juk šie žmonės bėga ne nuo gero gyvenimo. Jie bėga nuo karo, ir tai tikrai baisu. Be to, beveik visi nori grįžti namo. Kiek kartų kalbėjausi su moterimis, jos tik ir laukia dienos, kada galės grįžti.
Baisu, kai tave išplėšia iš vietos, kurioje esi. Nežinote, ar namus rasite sveikus. Atsidurti kitoje šalyje, kur kalbama kita kalba, kur viskas tvarkoma pagal visiškai kitokią tvarką – tai labai sunku, todėl manau, kad tokiems žmonėms turime suteikti kuo daugiau užuojautos ir paramos.
Kaip geriausia kalbėtis su vaikais apie dabartinę situaciją? Lietuvių moksleivių bendraklasiais tapo jų bendraamžiai iš Ukrainos. Daugelis jų yra patyrę artimųjų netektį ar kitas psichologines traumas.
Savo vaikams siūlau paprastą būdą. Įsivaizduokite save jų vietoje: atvykote į kitą šalį, kurioje nieko nepažįstate, jūsų namai greičiausiai sugriauti, gavote net ne butą, o kambarį, nieko neturite. O kai vaikai jau būna pakankamai išvargę, klausiu: „Kaip norėtumėte, kad su jumis elgtųsi klasės draugai?” Tai paprastai padeda.
Jūsų disertacija yra apie šeimos santykius. Kaip jums pavyksta sėkmingai derinti karjerą ir motinystę?
Mane, ko gero, galima laikyti knygų apie tėvystę ir kaltę skaitymo profesionale (juokiasi). Taip, esu skaičiusi daug knygų apie tai, kaip teisingai auklėti vaikus, todėl geriau nei bet kas kitas suprantu, ką dariau ne taip. O tie, kurie neskaitė, tiesiog ramiai sau gyvena ir mėgaujasi gyvenimu!
Daugeliui, ypač bevaikėms poroms, sunku apsispręsti įsivaikinti nors vieną vaiką. Jūs ir jūsų vyras auginate penkis vaikus! Kaip buvo priimti šie sprendimai?
Su abejonėmis. Su kiekvienu kitu vaiku abejonių vis daugėjo, nors, atrodytų, pirmasis kartas turėjo būti sunkiausias. Tačiau iš pradžių viską darėme impulsyviai ir jaunystėje buvome įsitikinę, kad elgiamės teisingai. Abejonių ėmė kilti tik vėliau. Tiesiog žinojome, ką darome. Ar gailimės dėl savo sprendimų? Tik dėl vieno: kad vieną vaiką įsivaikinome vėliau, nei galėjome.
0 Comments