Rugpjūčio 13 dieną Leonidui Donskiui sukaktų 60 metų. Nors save vadino kauniečiu, Leonidas ir su Klaipėda turi sąsajų: čia jis gimė ir gyveno didžiąją gyvenimo dalį. Taigi ir klaipėdiečiai turėtų ką prisiminti, tik nelabai skuba dalintis tais prisiminimais, tad pradėsiu aš – kitiems paskatinti.

Visi prisiminimai apie iškilius žmones turi bendrą bėdą: jie daugiau pasako ne apie tą iškilųjį, o apie patį memuaristą. Kai doras artojas piešia istorinio įvykio, kurio liudininku buvo, vaizdą ir stengiasi sąžiningai prisiminti visą tiesą, tikrojo herojaus tame paveiksle dar tenka paieškoti. Taigi ir čia skaitant prašyčiau mintyse daryti nuolaidžią pataisą memuaristo egocentrizmui.

Briuselio šviesulys

Nelabai dar tikri dėl savo rinkiminių perspektyvų, tik pirmąjį kartą dalyvaudami Europarlamento rinkimuose Liberalų sąjūdžio vadai 2009 m. įprašė jiems atstovauti nepartinį Kauno mokslininką Leonidą Donskį.

Leonidas atidėjo akademinius savo planus ir atvedė partiją į pergalę, pelnė europarlamentaro mandatą.

Briuselyje tuo metu iš lietuvių geriausiai matomi buvo du politikai: Vytautas Landsbergis ir Leonidas Donskis. Metų naštos slegiamas Landsbergis turėjo ir kolegų pagarbą, ir autoritetą kaip jau istorinė asmenybė, tačiau parlamento rutinoje nepasižymėjo. Tuo metu jaunasis Leonidas prigulęs dirbo kaip tik parlamentaro darbą: rengė projektus, aktyviai dalyvaudavo svarstymuose ir organizuodavo, ir atstovaudavo. Nevaržomas kalbos ar mentaliteto barjerų ALDE frakcijoje jis buvo vienas ryškiausių politikų.

Ir matėsi, kad jam tas darbas tinka, kad Leonidas mato jame prasmę, kad stengiasi ne tik dėl savo, bet ir dėl šalies ateities.

Veikla nustojo džiuginti partiją

Apsisprendęs ir toliau likti Europos politikoje (juo labiau, kad dėl savo darbštumo jis įstengdavo tuo pačiu metu dar ir rašyti knygas; jo palikime to meto kūryba sudaro svarbią dalį), Leonidas nutarė leisti sau penkiasdešimties metų jubiliejaus proga kruizą po Baltijos jūrą: škuna su keletu draugų aplankyti Švediją. Ir Visbyje (Gotlandas) sulaukė telefono skambučio.

Keletą dienų prieš gimtadienį jam paskambino žymus Liberalų sąjūdžio politikas dr. Eugenijus Gentvilas ir informavo, jog partijos netenkina Leonido darbas Briuselyje. Partija kituose Europarlamento rinkimuose nemato Leonido sąrašo lyderiu. Aišku, tiek Eugenijus, tiek partijos pirmininkas Eligijus Masiulis dės visas pastangas, kad Leonidas būtų įrašytas kuo aukščiau. Bet juk Leonidas nereikalaus, kad draugai dėl jo laužytų demokratinius partinio gyvenimo principus? Arba imtų kaip nors vulgariai intriguoti jo naudai, juo labiau kad ir tai – nes neturį tam reikalingų įgūdžių, nėra bandę – sėkmės negarantuotų. Kita vertus, ir žemiau įrašytą Leonidą rinkėjai gali, gerai jam padirbėjus rinkiminėje kampanijoje, išreitinguoti į viršų, taigi nieko čia fatališko dar nėra.

Leonidui tai buvo netikėta. Ir tame, ir kituose pokalbiuose tomis dienomis telefonu jis nuoširdžiai siekė išsiaiškinti pasikeitusio partijos požiūrio priežastis. Nes sveika nuovoka sakė, kad „partija” (t.y. kokie nors sąlyginiai Kelmės agroliberalai) nelabai ir patį Leonidą žino, ir apskritai miglotai nutuokia apie darbo Europarlamente pobūdį, kad galėtų bent suformuluoti kokias nors pretenzijas. Tad staiga atsiradusi jų nemeilė atrodė nepaaiškinama.

Nedžiuginti Leonidas galėjo tik partijos elitą, kurio viršūnėje kaip tik ir buvo mūsų klaipėdiečiai. Kaip ten bebūtų, Leonidas nepareikalavo iš šitų savo klaipėdiečių draugų moralinių aukų. Pasikeitusį partijos požiūrį priėmė kaip nepaaiškinamą gamtos reiškinį ir perbraižė savo ateities planus – grįžo į akademinį pasaulį. Nors darbas Briuselyje jam tiko, ir tam darbui, mano nuomone, jis buvo tinkamiausias iš visų Lietuvos parlamentarų.

Tik iš būtino reikalo

Pažinojau ir Gentvilą, ir Masiulį, ir esu įsitikinęs, kad jie yra iš prigimties geri žmonės, kiaulystes darantys tik iš būtino reikalo, tiktai kada jau kitaip – niekaip. Toks būtinas reikalas galėjo būti rūpestis dėl galimo partijos skilimo.

Istoriškai liberaluose susirenka itin ambicingi žmonės. Kareivių nedaug, o generolų – perteklius, ir kiekvienas jų pretenduoja į aukštą postą.

Pats Liberalų sąjūdis atsirado kaip atskala, ir jau šiais laikais irgi patyrė skilimą. Gentvilas pats tris kartus pabuvo dviejų partijų vadu. Net ir dabar būsimuose savivaldos rinkimuose Vilniuje rinkėjai vėl galės mėgautis trijų veislių (šimašiniai, gentviliniai, zuokiniai) liberalais.

Tad aktualus liberalų vadas partijos skilimo grėsmę vien dėl tokios anamnezės privalo vertinti kaip nuolat esamą ir dėti pastangas jos išvengti. Prieš 10 metų tokią grėsmę personifikavo Antanas Guoga: jaunas, veržlus, finansiškai nepriklausomas. Ir perniek laikantis senuosius partinius. Ištremti jį į Briuselį atrodė geras sprendimas, o ir Antanas ne prieš. Ir galbūt net lėšų tiems rinkimams duos. Juk dėl savęs, jeigu viršuje bus įrašytas. Taigi, Leonidas turi pasitraukti.

Kaip ten bebūtų, įvykių logika prieš 10 metų man atrodė tokia. Laikas parodė, kad nebuvau tikslus detalėse, pavojų partijai savo ambicijomis kėlė ne tik Guoga.

Po ketverių metų, kai Guoga, trumpam tapęs partijos pirmininku, tempė Gentvilą tikrinimui prie melo detektoriaus, sprendimas Antaną išlaikyti tenai, bet aukštai, Augiui jau nebeturėjo atrodyti toks fainas.

Į ką išmainė?

Leisiu čia žingsnį į šalį nuo Leonido istorijos tam, kad kartu su skaitytoju pasmalsautume, į ką gi „partija” išmainė Leonidą per tuos rinkimus, kokį pirmąjį trejetuką suformavo.

Nelabai logiška tada atrodė pirmoji Gintaro Steponavičiaus vieta. Buvęs švietimo ministras visuomenei tuo metu buvo labiau žinomas ne kaip teoretikas ar administratorius, o veikiau kaip išdykėlis. Kaip įprasta, balsą ten diskusijoje parodė ir partinės moterys: jų dėka sužinojome, jog būna dantimis atsegamų liberalių moteriškų kojinių modeliai. Tačiau Gintaras neturėjo būti dėl to tokia našta partijai, kad jį būtinai reikėtų ištrenkti į Briuselį: Lietuvoje jau tuo metu buvo nemažai libertinų, kuriems Steponavičiaus elgesys nekliuvo. Priežastis, kodėl Gintarą žūtbūt reikėjo išsiųsti toli, turėjo būti kita.

Galbūt daugiau aiškumo tuo reikalu davė vėlesnis Steponavičiaus išteisinimas „MG Baltic” byloje. Iš bylos aiškėja, jog Gintaras bendravo su koncernu. Tai kažin ar galėjo patikti partijos pirmininkui Eligijui Masiuliui. Kai jis dar dirbo Klaipėdos savivaldybėje, čia buvo įvestas pažangus „vieno langelio” principas – interesantui nebereikėjo blaškytis po specialistų kabinetus, viską atiduoti galėjo vienoje vietoje, viskas skaidru. Tad abejingai stebėti, kaip Seimo frakcijoje kolegos zonduoja variantus atsidaryti savo langelius – taip ir iki korupcijos netoli!

Ramiau – galbūt „partija” manė – būtų energingąjį Gintarą laikyti Briuselyje, galbūt iš to ir pirmoji jo vieta sąraše.

Tačiau reitinguojant Gintarą aplenkė partijos ekspirmininkas Petras Auštrevičius. Lietuvai jis žinomas kaip derybininkas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo tęsimo. Dar žinomas tekusia tada mums, bet nepasinaudota galimybe išsirinkti aukštą ir gražų prezidentą. Klipo žodžiai „Petras mūsų likimas” buvo pranašingi: Auštrevičius ir šiandien atstovauja mums Briuselyje.

Tokie tat buvo mainai.

Leonido pamokos

Ir patys savo gyvenime patiriame manipuliacijas. Atpažinus jas tenka apsispręsti – paklusti joms ar ne. Nepaklusti skatina pasibjaurėjimas, ir dar neprošal būna artima parama taip apsisprendžiant. Leonido atveju tokią tvirtą kaip uola paramą teikė Jolanta.

Nejauku čia būtų rašyti apie jų meilę. Tačiau aš manau, kad keletas Leonido knygų – tai ir tokie išplėtoti meilės laiškai žmonai.

Leonido sprendimą atsisveikinti su partija galbūt sutvirtino ir apsilankymas tuo metu Tarkovskio ir Bergmano vietose. Ten jis yra buvęs ne kartą, iš ten pasaulis jam atrodė kitaip. Iš ten liberalai neatrodė dideli ir reikšmingi.

Taigi ir mums nebūtina paklusti savanaudžių manipuliacijoms. Tai, ką mums bando įpiršti kaip geriausią, galbūt net vienintelį racionalų sprendimą, galbūt yra ne mūsų sprendimas.

With a little help of my friends mes pajėgūs jo atsisakyti ir pasirinkti likimą patys. Toje partinėje istorijoje Leonidas suteikė ir kitą progą mums pasimokyti taurumo ir išminties.

Prieš pat mirtį, 2016 m. rugsėjo 12 d., feisbuke jis parašė: „Neišvengsiu prisipažinimo, ką palaikau šiuose rinkimuose (…). Kad ir kiek būčiau nusivylęs Liberalų Sąjūdžiu (iki visų MG Baltic istorijų, beje), kuris, mano akimis, yra nebrandi ir idėjiškai infantili partija, vis dėlto aš negaliu jų neremti ir nebalsuoti už juos. Nenoriu, kad mes taptume mažąja Lenkija arba Vengrija. Nenoriu ortodoksų – nei dešinėje, nei kairėje. Nenoriu tikratikių ir fanatikų. Šiuo požiūriu jie bent leidžia minimizuoti jų atėjimo pavojų. Be to, mušti suklupusį draugą, su kuriuo nesutinku, būtų žema. Palaikau ne todėl, kad man ko nors reikia – mano politinis gyvenimas baigtas, man nieko nereikia, išskyrus mano šalies klestėjimą ir jos užtikrintą ateitį (…).”

Šiandienos akimis žvelgiant, dalis čia prieš šešerius metus išsakytų Leonido būgštavimų buvo, hm, per ankstyvi (Lenkija ir Vengrija nė iš tolo pas mus nekvepia ir dabar, greičiau ontrep). Ir į Liberalų sąjūdį tame kontekste dedamos viltys, reiklia akimi žvelgiant, buvo kiek užaukštintos.

Tačiau filosofas ir neprivalo gerai nutuokti politikoje. Šiuo atveju man svarbu, kad jis tuo metu, kai tik tinginiai nespardė partijos, sugebėjo vardan Lietuvos naudos, kaip ją suprato, peržengti savo nusivylimą lyderiais ir deklaruoti ne itin populiarią tam laikui poziciją. Taigi – asmeninis kilnumas ir moralinė drąsa, tai kita jo pamoka mums.

Būnant kitoje brūkšnio pusėje

Gali nutikti, kad jums teks galimybė atsidurti ir laimingesnėje brūkšnio pusėje – pačiam gauti galimybę sumanipuliuoti nuoširdžiu ir pasitikinčiu draugu savo naudai. Kaip čia pasielgti?

Deja, Leonidas nepaliko mums tokių savo elgesio pavyzdžių, kad dabar galėtume iš jų pasimokyti. Tačiau rašinio pradžioje aš dorai įspėjau, kad apie Ikarą bus šiek tiek, o štai apie artoją tai plačiai išskleista, tai jau ir skleisiuosi pabaigai.

Benthamas, kuriam negaliu prieštarauti, mokė, kad visada reikia siekti naudos. Kebeknė čia ta, kad naudos/žalos balansas priklauso nuo ataskaitinio laikotarpio. Short term targets lead to long term pain. Dar paprasčiau – short term gain – long term pain.

Trumpame planavimo horizonte tikslinga apipisinėti patikliuosius. Ilgajame – ne.

Tad jums tereikia pasirinkti planavimo horizontą ir sprendimas atsiras pats. Jeigu gaminate lovas, naudinga būti sąžiningam, kad ir po 20 metų intensyvios eksploatacijos laiminga pora jus rekomenduotų kitiems.

Jeigu, priešingai, gyvenimas nubloškė į politiko darbą, tai planavimo horizontas apsiriboja kadencija, keturiais metais, pagal tai naudas ir reikia skaičiuoti. Galų gale, žmonių atmintis trumpa, kam ten rūpi, kas buvo prieš dešimt metų, per rinkimus kaip nors naujai išsirangysite kitiems keturiems metams. Ir laimėję, kaip įpratę, nustatinėsite taisykles ir skirstysite viešuosius pinigus.