Viskuo pažangus buvo Klaipėdos viešasis transportas: pirmieji šalyje įsivedė elektroninį bilietą, pirmieji paleido ekspreso autobusus. Tačiau stoteles autobusuose Klaipėda ėmė skelbti paskutinė tarp Lietuvos didmiesčių. Taip nutiko dėl to, kad ilgai rinkosi tinkamą balsą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Iš pašalio gali atrodyti, kad atstovaujantis veidas ar balsas – tai tik pinigų klausimas: pasisamdyk populiarų sportininką, ir jis vaizdo klipe visus įtikins vartoti tik tą produktą. Tačiau taip paprastai problemą sprendžiančių vadovų visada tyko nemalonūs siužeto posūkiai. Tasai sportininkas tik ir laukia, kada klipas įsisuks – ir jau tada ima siautėti naktiniame klube ir už plaukų tąsyti žmoną. Arba prisišneka. Tada tenka nutraukti klipo transliavimą ir įmonės vardu paskelbti, jog su chuligano vertybėmis nepakeliui. Bet ką tu įtikinsi, jeigu klipą net darželinukai kartoja, atskambėjo jis iš visų šaldytuvų ir lygintuvų. Visa Lietuva jau tvirtai žino, jog tą prekės ženklą su chuliganu vienija ne tik pergalės.

Ieškant diktoriaus nėra lengviau. Faktiškai, įmonės autoatsakiklio įraše galima pasitikėti tik Mozartu – kol nesujungė. Londono metro sistemai nemenkų nuostolių padarė diktorė Emma Clarke. Ne multikultūrali tiktoko pankė, o solidi ištekėjusi dviejų vaikų mama.

Visur duona su pluta, ir Lietuvoje nėr kitaip. Todėl joks viešojo transporto vadovas nenori atsidurti padėtyje, kai jį pasivadina akcininkas ir klausia: „Nagi drąsiau, drąsiau, gerbiamas direktorius, neslėpkite. Pasipasakokite nuoširdžiai, paatviraukite, ar ilgai jums teko ieškoti kaip tik šitos diktorės. Turbūt nelengva buvo?.. Nors ką aš čia klausiu – juk esu jau pastebėjęs, kad pasižymite alternatyviais talentais, tokie dalykai jums paprastai pavyksta iš pirmo karto… Dirbi čia prigulęs dėl miesto proveržio, o jis tik pyst – ir išvarža!”

Patyrę vadovai žino, kad reklaminiai veidai/balsai įprastai savo žemuosius instinktus tramdys tik iki nebepataisomos žalos padarymo, todėl renkasi itin kruopščiai.

„Klaipėdos keleivinio transporto” vadovas, nors ir neturėjo didelės vilties, autobusų stoteles paprašė įgarsinti Leonidą Donskį, buvusį savo dėstytoją Klaipėdos universitete. Leonidas mielai sutiko.

Leonidas Donskis. klaipedosliberalai.lt nuotr.

Kiek nukrypdamas į šalį pastebėsiu, jog Leonido santykis su pirmosiomis jo studentų laidomis buvo ypatingas, su keletu jų tiesiog kaip su šeimos nariais, o ir jie jam ir Jolantai atsidėkodavo meile. Iš šono žvelgiant (keletą jų ir aš pažįstu), ir dabar egzistuoja tarsi neformali Leonido studentų draugija.

Taigi, Leonidas atvykęs į Klaipėdą pas Gintą Litinską tas stoteles įrašė. Maloniai sutikus akcentologei prof. Vitalijai Kapsevičienei, ir aš turėjau galimybę pasižiūrėti į Leonidą nelauktame stropaus mokinio vaidmenyje ir gauti supratimą apie diktoriaus profesiją. Tai alinantis darbas.

Vitalija išgaudydavo visas praskambėjusias netikslias priegaides, tikslino intonavimą ir balsių ilgį. Garsinant stotelę ilgu pavadinimu (tarkim, kokią nors Pajūrio regioninio parko Lankytojų centro) viename dublyje blogai skambėdavo „regioninio”, kitame tas žodis jau gerai, užtat atsiranda bėdų su „lankytojais”. O diktorius negali dirbti ilgiau dviejų valandų: sėda balsas. Tenka antrą sesiją kelti į rytojų, nes stotelių yra šimtai.

Netrukus po šitos Leonido karjeros pradžios prasidėjo viešojo transporto tinklo plėtra į priemiesčius. Kasmet atsirasdavo po vieną – du naujus priemiesčio maršrutus (šiandien jų yra 22). Atvažiuoti įrašinėti į Klaipėdą jau nebe visada jis galėjo. Tinkle atsirado įrašų, siųstų iš Briuselio ar, vėliau, iš Vilniaus. Balsas ėmė skambėti nebe vienodai. Ypač tai girdėdavosi, kai tame pačiame autobuso maršrute įrašai buvo sudurtiniai.

Nėra neišsprendžiamų dalykų, ir tą buvo galima išspręsti iš naujo Leonidui per keletą dienų viską pergarsinant. Tačiau buvęs jo studentas pasidrovėjo to prašyti. Pergarsino stoteles dr. Olga Žalienė, irgi labai stropiai ir gražiai; ji irgi neatlyginamai savanoriavo savo miestui.

Po Leonido mirties jo balsas grįžo Menų fakulteto stotelėje. Dažnai tenka ten lipti ir autobuse Leonidą girdėti.

Pasaulyje žinau dar vieną diktoriaus balso memorializacijos atvejį. Mokantys angliškai pasiskaitys, o nemokantiems trumpai: našlė eidavo į artimąją Londono metro stotį išgirsti vyro balso. Kartą išgirdusi jau kitą balsą, ji pasiguodė metro administracijai dabar netekusi ir jo balso. Metro administracija sugrąžino į tą vienintelę stotį velionio diktoriaus balsą.

Šitoje vietoje derėtų kaip nors išeiti į jautrią parabolę, bet jau tiek to. Vietoj to nusistebėsiu: tada atrodė – kasdienybė; dabar matau – istorija.