Baigiantis penktajam XX amžiaus dešimtmečiui Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas (VK) buvo apsižiūrėjęs, kad jau kelis metus veikusi savanoriška gaisrinė draugija buvo lyg palaida bala. Tuo metu miesto valdžiai teko rūpintis ir Girulių bei Kuršių nerijos miškų priešgaisrine apsauga. Tarp to meto jos rūpesčių buvo ir tvarkos įvedimas paplūdimiuose, ir patikrinimai dėl galimai eksploatuojamų jaunuolių.

Apie visus šiuos miesto istorijos vingius – dar viename ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje, parengtame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus dokumentus.

Vežiką išvadino vertelga ir eksploatatoriumi

1948-ųjų rudenį tikriausiai galima vadinti pokarinės Klaipėdos pilietinės visuomenės užmazgomis – tada VK sulaukė tūlo J. Tumo skundo, kuriam jo autorius buvo net sugalvojęs pavadinimą „Vertelgos užguitas jaunuolis”.

„Jaunasis samdinys Valerijus Pargaliauskas jau kelinti metai dirba pas žinomą vertelgą, arklių, karvių spekuliantą Kostą Jonaitį, gyvenantį Klaipėdoje, Mažasis kaimelis Nr. 8. Jaunasis samdinys Pargaliauskas, kuriam tik 15 metų pas vertelgą Jonaitį nuo ankstyvo ryto iki vėlybo vakaro dirba sunkius žemės ūkio (Jonaitis dar turi apie 1 ha žemės ir įvairius gyvulius), prekių vežiko mieste ir panašius darbus. Už tuos darbus Pargaliauskas iš vertelgos Jonaičio be maisto, nakvynės, koliojimo nieko negauna. Komjaunimo miesto komitetas (sekretorius drg. Strumskis) turėtų susidomėti šiuo neraštingu, vertelgos užguitu jaunuoliu, kuris neturi nei tėvų, nei giminių, ištraukti iš vertelgos ir pasiųsti į FGA mokyklą mokytis amato”, – ne tik skundė, bet ir iškart problemos sprendimo receptą siūlė J. Tumas.

Vertelgų netoleravusioje santvarkoje nebuvo ilgai trukta sureaguoti į tokį nerimą turėjusį sukelti pranešimą ir Kadrų sektoriaus vedėja raštu raportavo VK pirmininkui Jonui Kardaševičiui apie atlikto patikrinimo rezultatus.

„Patikrinimo daviniais vietoje nustačiau, kad pil. Pargaliauskas Valerijus yra ne 15 metų amžiaus, bet 18 metų ir nuo š. m. vasario mėn. dirba Konservų fabrike, užsidirbdamas apie 400-500 rublių į mėnesį. Pas pil. Jonaitį jis nedirba, bet gyvena jo bute ir maitinasi savo maistu. O pil. Jonaitis turi žemės 1 ha, kurią naudoja daržui ir pats dirba Valstybinėje prekyboje, vežiko pareigose. Su vežimu vietoje Jonaičio, Pargaliauskas, jo žodžiais, važiavo tik vieną kartą, o daugiau jis jokių darbų Jonaičiui nedirba”, – dėstė Kadrų sektoriaus vedėja, neparašiusi savo vardo ir pavardės.

Tada jau po poros savaičių VK pirmininko vardu, beveik žodis į žodį kaip Kadrų sektoriaus vedėjos raportas, buvo surašytas atsakymas pareiškėjui.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Gaisrininkų draugija – be gaisrams gesinti skirtos technikos

Patikrinimų anais laikais sulaukdavo ne tik potencialūs vertelgos. 1949-ųjų pavasarį toks vizitas buvo surengtas ir į Klaipėdos savanorišką gaisrinę draugiją. Patikrinimą atlikęs draugas Kalmagorovas pristatė atitinkamą atskaitą, o ją išklausęs VK konstatavo, kad laikinojo draugijos tarybos pirmininko drg. Kazlausko veikla yra vertintina nepatenkinamai.

VK sprendime pabrėžta, kad nuo draugijos įkūrimo 1946-ųjų rugpjūtį iki 1949 m. kovo buvo sukurtos tik dvi brigados iš 21 žmogaus – kaminų valymo ir krosnių remonto. Taip pat konstatuota, kad draugija nevykdo pagrindinių uždavinių, įtvirtintų 1940 m. SSRS Liaudies komisarų tarybos patvirtintuose tokių organizacijų įstatuose. Pavyzdžiui, klaipėdietiškoji draugija neorganizavo miestiečiams skirtų šviečiamųjų renginių priešgaisrinės saugos temomis, nesirūpino tokios propagandos sklaida. Nesirūpino draugija ir tuo, kad atsirastų jos skyriai miesto pramonės įmonėse, mokyklose, namų valdybose, kooperacinėse ir prekybinėse organizacijose, nevykdė ji ir priešgaisrinių pratybų, nuo pat įkūrimo nė karto nebuvo sušaukta draugijos narių konferencija. Iki tol nebuvo išrinkta ir draugijos taryba ir revizijos komisija, nebuvo VK pateiktos ir metinės veiklos ataskaitos.

Galiausiai tikrintojai nustatė, kad draugija netgi neturėjo gaisrams gesinti skirtos technikos ir inventoriaus, o automobilis buvo sugedęs.

Apleista buvo ir draugijos finansinė sfera – patikrinimo metu skolos siekė 75 891 rublį, iš kurių 30 000 rublių buvo jau beviltiškos. Tarp finansinių pažeidimų minėtas ir faktas, kad nebuvo apskaitytos lėšos, gautos už orkestro pasirodymus.

Bandydamas taisyti tokią padėtį VK nurodė, kad po penkių dienų būtų sušaukta draugijos narių konferencija, kuri patvirtintų ataskaitą apie organizacijos veiklą nuo pat įkūrimo, išrinktų revizijos komisiją ir Tarybą, kuri jau vykdytų visas įstatuose numatytas užduotis. Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui drg. Lobago buvo nurodyta surasti patalpas draugijai ir jos dirbtuvėms. O TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) Priešgaisrinės apsaugos Klaipėdos skyriaus viršininkui drg. Klukovui buvo pasiūlyta iki balandžio 10-osios išsiųsti brigadą į Kuršių nerijos gyvenvietės, kad ji ten įkurtų tokios bendrijos skyrius ir suorganizuotų šviečiamuosius renginius priešgaisrinės saugos temomis.

O baigiantis kovui VK jau patvirtino šios draugijos etatų skaičių ir jiems priklausančias algas. Pirmininkui buvo numatytas 800 rublių atlyginimas, jo pavaduotojui, turėjusiam atlikti ir techninio skyriaus viršininko funkcijas – 600 rublių. Tokia pati alga buvo nustatyta ir sekretoriui-buhalteriui, o masinių renginių organizavimo instruktoriui buvo skirtas 500 rublių dydžio atlyginimas. Mažiausia – 200 rublių – alga turėjo tenkintis valytoja.

Priešgaisrinius reikalus VK sprendė ir gegužės viduryje. Reaguodamas į mėnesio pradžioje Lietuvos TSR ministrų tarybos priimtą sprendimą, kuriuo buvo siekiama išsaugoti Kuršių nerijos ir Girulių miškus bei kovoti su juose kylančiais gaisrais, VK nusprendė iki liepos 1 d. uždrausti lankytis Neringos miškuose. Taip pat čia buvo „kategoriškai uždrausta” ganyti gyvulius.

O Miškų ūkio direktorius drg. Oriolas buvo įpareigotas užtikrinti, kad iki tol čia nuolat budėtų du papildomi priešgaisrinės apsaugos sargai bei organizuoti sanitarinius kirtimus ir suformuoti priešgaisrines proskynas, o gautą medieną parduoti miesto įmonėms pagal VK patvirtintą „preiskurantą”. Pastarajai užduočiai įvykdyti reikalingą darbo jėgą buvo nurodyta užtikrinti miesto įmonėms. Drg. Oriolas taip pat buvo įpareigotas abiejuose miškuose pastatyti ženklus, informuojančius, jog čia draudžiama rūkyti ir kurti laužus.

Tuo pačiu sprendimu buvo nustatyta, kokios organizacijos turi budėti išeiginėmis dienomis ir vykti padėti gesinti gaisrus miškuose. Kuršių nerijos miškai buvo priskirti Fabrikinio apmokymo mokykloms Nr. 7 ir 16, Jūreivystės mokyklai ir Amatų mokyklai Nr. 12. Girulių mišku turėjo rūpintis „Trinyčių” fabrikinio apmokymo mokykla, miesto komendantūra ir Amatų mokykla Nr. 9. Budintysis išeiginėmis dienomis turėjo būti ir pačiame VK.

Kilus gaisrui Kuršių nerijos miške operatyvų žmonių perkėlimą per marias turėjo organizuoti Upių uostas.

Įteisino tris pliažus

O baigiantis 1949-iesiems VK priėmė sprendimą „Dėl žmonių gyvybių saugojimo Klaipėdos vandens baseinuose”.

Juo visos vandens telkinių pakrantes naudojusios organizacijos buvo įpareigotos įsteigti jose postus. Pastarieji turėjo atsirasti ir tose vietose, kur žiemą buvo išpjaunami ledo luitai ar ledu buvo keliamasi į kitą krantą.

Taip pat VK uždraudė eksploatuoti visų rūšių valtis jei jos nebuvo praėjusios Nemuno baseino inspekcijos techninės apžiūros. O visos naudojamos valtys turėjo būti aprūpintos gelbėjimosi priemonėmis. Jaunesniems nei 16 metų vaikams buvo uždrausta plaukioti valtimis jei šalia nėra suaugusiojo asmens.

Motorinėms valtims buvo uždrausta plaukioti Dangės atkarpoje nuo „medinio tilto ir aukščiau”.

Šiuo sprendimu mieste buvo įteisinti du pajūrio pliažai – Giruliuose ir Melnragėje prie šiaurinio molo – ir vienas Kuršmarėse: „priešais pietinį Klaipėdos kanalo molą”. Šie pliažai turėjo būti pažymėti informaciniais ženklais, plaukiojimui skirta teritorija apribota bunomis.

Pažeidusiems šias taisykles, kurios turėjo galioti dvejus metus, buvo numatyta iki 100 rublių dydžio bauda arba iki 30 dienų trukmės pataisos darbai. Kaip jų laikomasi turėjo kontroliuoti milicija, Nemuno baseino inspekcija bei Miesto komunalinio ūkio skyrius.