„Ateities planai? Švęsti Ukrainos pergalę, apkabinti artimuosius ir draugus, su palengvėjimu atsidusti, mylėti, keliauti, šokti, tobulėti ir pamiršti, kas yra karas!“ – viliasi perspektyvi jauna ukrainietė Oleksandra Borodina, kurios gyvenimą į dvi dalis padalijo karas Ukrainoje. Ištrūkusi iš karo apimtos Tėvynės, ji toliau šoka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje bei laukia grįžtant savo kurso draugų, ypač scenos partnerio Romano Semenenko. Kartu jie buvo nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams“ kaip geriausi 2020 metų šokėjai. KVMT dirbantys ukrainiečių baleto artistai pripažinimo sulaukė už pagrindinius vaidmenis lenkų choreografo Roberto Bondaros sukurtame šokio spektaklyje „Faustas“ pagal J. W. von Goethe‘s dramą.  

Kas pasikeitė Jūsų gyvenime nuo tos lemtingos akimirkos, kai visas pasaulis išgirdo, jog Ukrainoje prasidėjo karas? 

Mano, kaip ir visų ukrainiečių, gyvenimas pasidalijo į dvi dalis – iki ir po 2022 m. vasario 24-osios. Aš niekada nebūčiau patikėjusi, kad XXI amžiuje civilizuotame pasaulyje gali kilti karas. Apie karą mes žinojome iš filmų, istorijos, bet negalėjome įsivaizduoti, ką tai reiškia iš tikrųjų, kaip tai baisu ir skausminga. Prasidėjus karui, žodis „vertybė“ man įgijo visai kitą prasmę, nei jam teikiau iki šiol. Tyli naktis – vertybė, žinutė iš artimųjų – vertybė, turėti artimuosius šalia – neįkainojama vertybė. 

Karas Jus pasivijo Kyjive? 

Prasidėjus karui, aš ir Romanas Semenenko, mano kolega, su kuriuo šokame KVMT baleto trupėje, buvome Kyjive. Į Kyjivą laikyti baigiamųjų bakalauro studijų egzaminų atvykome vasario 10-ąją. Vasario 24-ąją turėjome laikyti paskutinį egzaminą, tačiau, kaip ir visi ukrainiečiai, penktą ryto prabudome nuo keisto jausmo, kad kažkas ne taip… Paskaitėme pranešimus internete ir paniškai puolėme krautis daiktus, jei tai galima vadinti daiktų pasiėmimu… Tiesiog mėtėme visus po ranka pakliuvusius daiktus į lagaminą, paskui vėl traukėme juos lauk, nes geriau pagalvoję supratome, kad neprireiks… Buvome apimti šoko būsenos. Atsisveikini su namais ir nežinai, ar dar kada juos pamatysi. Nusprendėme išvažiuoti iš Kyjivo, nes interneto portaluose pasirodė žinios, kad artimiausią naktį miestas bus apmėtomas bombomis. 

Važiavome automobiliu visą naktį. Keliuose buvo siaubingi kamščiai, nes visi žmonės bėgo vienu metu. Gaudė sirenos. Keliais judėjo tankai ir kita sunkioji technika. Atrodė, kad ta naktis niekada nesibaigs… Mums važiuojant pasirodė informacija, kad šaukiamojo amžiaus vyrams nuo 18 iki 60 metų iš Ukrainos nebus leidžiama išvykti. Aš pažvelgiau į savo draugą Romaną ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Sakiau, kad jei jis negali išvykti iš šalies, tai ir aš pasiliksiu. Tačiau Romanas prašė taip nedaryti ir ragino vykti į Klaipėdą. Ar buvo lengva apsispręsti? Mane ištiko šokas!  

Laimei, visą tą sunkų laiką palaikėme telefoninį ryšį su KVMT vyriausiuoju choreografu Aurelijumi Liškausku ir baleto meno vadove Jelena Lebedeva. A. Liškauskas pažadėjo, kad atvyks mūsų paimti prie Lenkijos sienos. Aš su mama kirtau Lenkijos sieną, o Romano, žinoma, nebeišleido. Man atrodė, kad tai mano gyvenimo pabaiga… 

KVMT baleto trupėje šoko ir daugiau egzaminus Kyjive turėjusių laikyti mano kursiokų: Iryna Suslo, Illia Temchenko, Tymuras Orobchenko ir Anna Chekmarova. Prasidėjus karui I. Suslo ir I. Temchenko bėgo su mumis, tik kitu automobiliu. T. Orobchenko ir A. Chekmarova iš pradžių bandė likti sostinėje, nes neturėjo mašinos, bet paskui traukiniu atvyko iki Lvivo. Drauge su A. Liškausku laukėme I. Suslo mašinoje prie Lenkijos sienos kone tris paras. Kai pamačiau Iryną tarsi įkvėpiau tyro vilties gurkšnio… Mes ilgai verkėme ir negalėjome patikėti, kad viskas, kas vyksta aplinkui, yra realybė. Galiausiai išvykome į Klaipėdą. Amžinai būsime dėkingi A. Liškauskui už didžiulę pagalbą.  

Mano mama nusprendė likti Lenkijoje, o šiuo metu jau grįžo atgal į Kyjivą, nes ten mano tėtis, kuris niekur ir nevažiavo… Mano kursiokai šiuo metu gyvena Kyjive, treniruojasi šokdami klasikinius šokius bei stengiasi išgyventi, nors ir labai sunku. Jie neturi jokių pajamų, nes nedirba, tad mes jiems padedame. Kiekvieną dieną su jais bendraujame nuotoliniu būdu, palaikome jų dvasią ir labai laukiame atvykstant. Tikimės, kad taip netrukus ir nutiks. 

Šiuo metu ukrainiečiai, kaip ir visi europiečiai, labai vieningi, palaiko vienas kitą, padeda. Niekada dar nesijutau tokia artima ir pasitikinti svetimais žmonėmis kaip dabar. Lietuva labai daug padeda Ukrainai ir jos žmonėms. Klaipėdiečiai tokie užjaučiantys, geri ir nori padėti. Patikėkite, Ukrainos tauta to niekada nepamirš! Mes tikime pergale ir ji ateis greitai! Kuo mes visi galime padėti Ukrainai? Siųsti paramą Ukrainos kariuomenei. 

Ar dirbdama galite užsimiršti? 

Muzikinio teatro baleto trupė ruošiasi naujam intensyviam sezonui su įspūdingomis premjeromis. 

Ar seniai šokate KVMT? 

Prieš dvejus metus atvykau dirbti į KVMT, sulaukusi teatro vadovybės kvietimo. Prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Šokti teatre – tai taip įdomu: kaskart naujas vaidmuo, vis kitokios emocijos ir nauji partneriai. 

Kokie vaidmenys Jums artimiausi? 

Iš atliktų šokio partijų labiausiai įsiminusios, tiesiog į širdį įstrigusios buvo Margarita iš „Fausto“, Džuljeta iš „Romeo ir Džuljetos“, dalyvavimas vienaveiksmiuose spektakliuose pagal Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventajame pavasaryje“. 

Ar seniai šokate? 

Šokti pradėjau ketverių. Man sekėsi, tad mama mane nuvedė į aukštesnio lygio šokio studiją, kur ir šokau iki devintos klasės. 2013 m. pirmąkart dalyvavau profesionalaus baleto konkurse, kurio užkulisiuose supratau, kad negalėsiu ir nenoriu be to gyventi! 

2016 m. įstojau į Kijevo Serge’o Lifario choreografijos koledžą, baleto specialybę, kurią 2020 m. baigiau. 2018 m. tobulinau žinias tarptautinėje baleto vasaros mokykloje „M&G“ Drezdene, du kartus dalyvavau šokio festivalyje ir konkurse „Tanzolymp“ Berlyne. Studijuodama nuolat dalyvaudavau konkursuose, meistriškumo kursuose – norėjau kuo daugiau sužinoti ir išmokti. 

Kas Jums yra šokis? 

Šokis man yra būdas išreikšti save, tai mano vidinio pasaulio išraiška, mano gyvenimo būdas, vadinasi, ir mano gyvenimas. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, baleto pasaulyje tenka susidurti su sunkumais. Kartais atrodo, kad keliamos užduotys tokios sudėtingos, kad nepavyks jų įveikti. Kartais dėl profesijos turi pamiršti savo asmeninį gyvenimą, poreikius, net problemas, kad galėtum žiūrovui padovanoti istoriją, kupiną neapsimestinių emocijų. Tačiau visa tai neužtemdo pasitenkinimo jausmo, užplūstančio scenoje, ir laisvės, kuri apima šokant. 

Ar baleto artistui būtina gera atmintis? 

Nešokantys žmonės manęs dažnai klausia, kaip atsimenu tiek daug šokio žingsnelių ir prireikus juos surenku į atliekamo personažo visumą. Manau, kad tai profesinis įprotis ar įgūdis. Kaip kad operos solistai treniruoja atmintį ir prireikus atsimena kūrinių tekstą, taip baleto artistai atsimena žingsnelius. Mūsų kūnas viską prisimena! 

Didžiausias Jūsų noras, kad artimiausioje ateityje… 

Norėčiau švęsti Ukrainos pergalę, apkabinti artimuosius ir draugus, su palengvėjimu atsidusti, mylėti, keliauti, šokti, tobulėti ir pamiršti, kas yra karas!