P0

Kultūra

Gelmių šviesa Jūratės Sučylaitės ir Romo Klimavičiaus kūryboje

Birutė Skaisgirienė
2022-08-31


Rugsėjo 5 dieną, pirmadienį, 17 valandą Klaipėdos Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2) įvyks poetės, rašytojos, Klaipėdos universiteto profesorės Jūratės Sučylaitės naujausios knygos „Gelmių šviesa“ sutiktuvės ir menininko Romo Klimavičiaus grafikos darbų parodos atidarymas. Du svarbūs įvykiai tuo pačiu metu, nes knyga „Gelmių šviesa“ yra bendras dviejų menininkų kūrinys. Jūratė Sučylaitė parašė jautrius ir gilius tekstus, o menininkas Romas Klimavičius sukūrė iliustracijas šiai knygai – įspūdingą grafikos darbų ciklą.

Menininko R. Klimavičiaus kūryboje netrūksta vaizdinių literatūros tekstų interpretacijų. Jis yra sukūręs seriją mažosios plastikos darbų, dedikuotų poetams Vytautui Brenciui, Edmondui Kelmickui, Gintarui Patackui, Sigitui Poškai, Jūratei Sučylaitei, Anastazijai Sučylienei. Tokių kūrinių – dėželių, vokų ar knygos įpakavimų – kaip menininkas apibūdina savo kūrinius – dabar jau yra virš dešimties. Vienas mažosios plastikos yra dedikuotas Jūratės mamos Anastazijos Sučylienės atminimui. Iškalbinga vaizdinė metafora taikliai atspindi šviesios atminties poetės A. Sučylienės gyvenimo golgotas, įkalinimą ir tremtį.

„Romo sukurtas mažosios plastikos objektas mano mamai – tai dėžutė, kurios viduje juodu kaspinu perrišti jos atsiminimai, memuarų ir eilėraščių rinktinė „Pilnas ilgesio gyvenimas“, o į dėžutės viršelį įmontuoti spąstai pelėms gaudyti ir užrašyta mamos pavardė – Anastazija Kanoverskytė – Sučylienė. Mama buvo antro kurso studentė, kai ją sugavo KGB spąstai“, – pasakoja Jūratė.

Jūratės Sučylaitės „Gelmių šviesos“ rankraštis į menininko Romo Klimavičiaus rankas pakliuvo netikėtai. Vieną rytą, gerdama kavą literatų ir menininkų pamėgtoje kavinėje „Pauzė“, Jūratė prasitarė Romui, kad yra parašiusi knygą ir norėtų ją iliustruoti. „Pats pasisiūliau perskaityti. Ir taip visai laisvai, nieko negalvodamas pasiėmiau jos rankraštį. Nei aš ją pažįstu, nei esu kietas skaitovas, bet prarijau knygą per du vakarus ir tiesiog apstulbau“, – pasakoja Romas.

Knygoje „Gelmių šviesa“, interpretuodama Stasio Jonausko, Leonardo Andriekaus, Henriko Nagio, Edmondo Kelmicko, Edmundo Janušaičio, Vytauto Mačernio, Elenos Mezginaitės ir kitų poetų eilėraščius, Jūratė Sučylaitė iš tiesų rašo apie save. Šie poetų eilėraščiai – tik laiptelis, nuo kurio atsispyrusi J. Sučylaitė keliauja savosios sielos labirintais ir kalba apie savo gyvenimo skaudulius, išgyventus jausmus, vaikystėje patirtas nuoskaudas, patyčias. Tokiam pokalbiui reikia drąsos. Tačiau Jūratės tekstai – ne nuoskaudų aižymas ir atminties ravėjimas, o šviesos ir gėrio paieškos. Reflektuodama poezijos tekstus, Jūratė randa kelius į šviesą ir išsilaisvinimą nuo savų raganų bei drakonų.

„Mes neturėjome interneto, mobiliųjų telefonų, neturėjome laisvės kalbėti apie savo jausmus ir socialines problemas, bet mes kalbėjomės. Galėdavome valandų valandas aiškintis, kas yra mūsų gyvenimas ir kokia jo prasmė, kas esame mes patys. Dabar turime laisvę, įvaldėme dirbti padedančias modernias technologijas, bet vis sunkiau girdime savo ir kito sielos virpesius. Nebepažįstame savasties, jos bijome, ir dėl to mums labai neramu. Norėdami nuslopinti kylantį nerimą, ieškome populiariųjų psichologinių patarimų, mokymų, kaip jaustis, kur nukreipti mintis. Man pabodo tie mokymai, vadovavimasis racionalumu, visumos nebematymas. Panorau pažvelgti į sudėtingą jausmų pasaulį, į skaudžių išgyvenimų tamsą ir į ją atsrūvančią šviesą. Meno kalba neįmanoma pasakyti, ko neišjautei, neišgyvenai. Apie savo patirtį kalbu labai atvirai ir paprastai lyg rašyčiau memuarus, kartais ją perteikiu poetiniu vaizdu ar metafora. Man rūpi ne apsinuoginti, o individualiais išgyvenimais perteikti tai, kas yra dvasiškai universalu, kas yra kiekvieno mūsų patirtyje. Ar reikia tokios knygos, liudijančios individualius ieškojimus, kaip nepalūžti, išgyventi, skaidrėti? Skaitytojai pasakys. Ši knyga – ne mokymo priemonė, ne psichoterapeutės profesiniai užrašai, ji skirta žmonėms, kuriuos domina egzistencinės patirtys, poezija“, – apie savo knygą pasakoja Jūratė.

Jūratės tekstų įkvėptas R. Klimavičius sukūrė lygiai trisdešimt įspūdingo dydžio grafikos darbų. Į knygą sugulė tik dalis, parodoje taip pat pamatysime ne visus darbus. Menininkas svajoja kada nors išleisti atskirą šių kūrinių reprodukcijų aplanką. Tai būtų tobulas jo kūrybinio sumanymo įprasminimas, palinkėkime, kad taip ir atsitiktų. Garsiai išsakyti arba užrašyti norai dažnai išsipildo.

Kultūros straipsnių vidus

Prašau Romo papasakoti apie tai, kaip gimė iliustracijos, kaip vyko kūrybinis procesas. Kaip pavyko susikalbėti su knygos autore.

„Jūratė davė man absoliučią laisvę. Sakė: daryk kaip nori, tik neiliustruok manęs. Bet tai nėra taip lengva. Reikia išlaviruoti, kad nesusipyktum su autoriumi, kad jo neįžeistum ir nenubanalintum jo tekstų. Menininkas turi surasti aukso vidurį, susikalbėti su teksto autoriumi. Mes susikalbėjome, ir man labai patiko, kad ji darė savo darbą, o aš savo. Mano iliustracijose yra visko: ir krapų, ir salotų, rožių, ir daugybė kitų dalykų. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip atrodys ta bendra puokštė, kaip viskas derės knygoje. Mano rūpestis buvo sukurti knygą kaip meno objektą. Aš už tai prisiimu atsakomybę“,- kalba jis.

Jam antrina Jūratė: „Romas sakė, kad piešinių atsiradimui buvo svarbus mano tekstas, bet jis norėjo kalbėti savąja vaizdų kalba, reikšti tai, ką tekstas jame budina. Pasak jo, tekstas kabina giliai, tad negalima eiti paviršiumi ir piešti jūrą ar kitus gamtos vaizdelius ar atkartoti mano buvimo aplinką. Pasitikėjau menininku.“

Knygoje „Gelmių šviesa“ iliustracijos atspaustos ant kalkinio popieriaus. Knyga apgaubta kalkiniu superviršeliu, kuriame subtiliai įpinta Jūratės rašysenos faksimilė. Rašto metafora dažnai kartojasi R. Klimavičiaus kūryboje.

Klausiu Romo, kodėl knygos iliustracijoms rinkosi kalkinį popierių, neabejodama, kad tai ne šiaip sau užgaida:

„Kodėl kalkė? Buvo toks laikas, pandemija. Susitikdavome su Jūrate, o ji, kaip ir mes visi, slėpdavo veidą po kauke, mūvėdavo gumines pirštines – taip saugojomės ir saugojome kitus. Ta kalkė iš ten – kaip skydas, kaip kažkas saugančio, pridengiančio, slepiančio. Kitas paaiškinimas: senoviškose knygose kalkinio popieriaus lakštai pridengdavo ir apsaugodavo įklijas ar reprodukcijas. Tai būdavo savotiškas pagarbos ir prabangos ženklas. Pamenu, Meno biblioteka padovanojo man tokią seną, nurašytą knygą. Visos reprodukcijos joje buvo pridengtos kalkiniu popieriumi, ant kurio atkartotas reprodukcijos fragmentas. Koks nors ornamentas ar gėlytės. Mane toks sprendimas įkvėpė ir padrąsino. Patikėjau, kad mano pasirinktas sprendimas yra teisingas. Buvo prieštaraujančių ir kritikuojančių šią idėja. Leidėjai sakė, kad tai neįmanoma, kad bus sunku įrišti tokią knygą. Bet aš užsispyriau: kiek bekainuotų, aš kalkės neatsisakysiu. Darykite ką tik norite: mažinkite iliustracijas, knygos formatą, ieškokite kitų sprendimų, bet bus tik kalkė ir niekas kitas. Taip ir įvyko: grafika buvo atspausta ant kalkinio popieriaus. Iliustracijose panaudojau Jūratės rašyseną, prašiau jos, kad ranka užrašytų bet kokius žodžius. Informacinis krūvis nebuvo svarbus, reikėjo tik jos rašto faksimilės. Norėjosi įvesti autorę į knygos iliustracijas. Atrodo, kad man pavyko. Kalkinės reprodukcijos sukūrė dar vieną efektą – vaizdo multiplikaciją. Į vieną ar į kitą pusę versdamas kalkiniame popieriuje atspaustą iliustraciją, gauni vis kitą vaizdą. Kalkė sukuria žaidybinį elementą, galimybę skaitytojui pačiam žaisti ir kurti savo siužetą. Galėčiau sakyti, kad labai kankinausi kurdamas, bet tai būtų netiesa. Viskas buvo kaip žaidimas. Mane užvaldė kūrybinis procesas, mėgavausi juo.“

Žaidimo, žaismės elementas užčiuopiamas ir Jūratės testuose. Ji nesako, kad knyga gali kažko išmokyti, duoti raktą į savo sielą. Raktus skaitytojams teks susirasti patiems, bet rašytojos įžvalgos gali virsti riboženkliais, parodančiais, kuria kryptimi galima būtų eiti. „Norėjau paliudyti, kad eilėraščio skaitymas sustiprina vidinius sielos virpesius, atgaivina pamirštas individualias patirtis, padeda skaityti savosios sielos biografiją“, – sako Jūratė. Ir aš galiu tai paliudyti. Tik eilėraščių skaitymas gelbėjo mane nuo liūdesio ir vadavo nuo atsivėrusios tuštumos išėjus Tėvui. Poezija gydė ir ramino, žadino šviesius prisiminimus ir švelnino skausmą.

Susitikimas su knygos autore Jūrate Sučylaite ir knygos iliustratoriumi, menininku Romu Klimavičiumi jau rugsėjo 5-ąją, 17 valandą. Laukiame visų Klaipėdos Pilies muziejaus konferencijų salėje, Priešpilio g. 2.


    2022-08-31

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt