P0

Svarbu, Veidai

Maskvietė Marija: „Dabar rusu būti sunku, kaip kad 1940-aisiais buvo sunku būti vokiečiu” (3)

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2022-09-04


Marija Pugačiova – dar viena naujoji klaipėdietė, į Lietuvą iš Rusijos atvykusi po vasario 24-osios.

Ji turėjo galimybę repatrijuoti į Izraelį, bet pasirinko vaikystės miestą.

Marija, jūsų senelė priklauso represuotiems litvakams. Ko gero, žiūrint iš biurokratijos pusės išvykti iš Maskvos į Izraelį būtų buvę paprasčiau. Kodėl pasirinkote Lietuvą?
„Milana užduoda daug protingų klausimų, į kuriuos aš neturiu atsakymų”, – sako Marija. Asmeninio archyvo nuotr.

Aš ją prisimenu iš vaikystės. Turiu savo, dvimetės, nuotrauką, kurioje aš, vilkėdamas gražia suknele ir vos pastovėdama ant kojų, su senele ir seneliu esu nusifotografavusi Baltijos pakrantėje. Dabar net baisu pagalvoti, ką jiems teko patirti, kol čia atvyko: iš Jakutsko iki Maskvos skrido lėktuvu, po to – iki Minsko, iš kur automobiliu atvyko į Lietuvą. Matyt, nuo tada mane traukė būtent Lietuva, juoba kad ir mano tėvas Rusijos nelaikė savo tėvyne bei nebuvo jos patriotas. Nuo tada, kai tik buvo galima, jis su savo tėvais visada atostogaudavo Nidoje.

O dėl Izraelio… Visi mano dėdės ir tetos, visi pusbroliai ir pusseserės išvyko į Izraelį. Bet tai nėra mano šalis. Man kur kas artimesnė Lietuva, kurioje ir man, ir mano šeimai yra ramu. Matyt, tai protėvių kraujo šauksmas.

Kada ėmėte mąstyti apie persikraustymą?

Pastaruoju metu Rusijoje, Maskvoje, ėmiau jaustis vis blogiau ir blogiau. Kuo paskutiniu metu pavirto gegužės 9-osios dienos, kuri turėtų būti tylos su ašarom akyse šventė, minėjimai? Su saliutais, paradais su tankais bei lozungais „galim tai pakartoti”… Ką pakartoti? Tai, kas niekada neturi pasikartoti?

O po to atėjo vasario 24-oji. Jūs juk suprantate, kas su kuo kariauja… 40 proc. pabėgėlių iš Ukrainos yra rusakalbiai, jų gimtoji kalba – rusų, jie gyveno tuose regionuose, kur praktiškai visi kalbėjo rusiškai. Šalis su panašia kultūra, turinti tamprius istorinius ryšius, nusprendė, kad ji turi teisę nurodinėti kitai šaliai, kaip ji turi gyventi. Iš esmės kariauja vaikinai, kalbantys ta pačia kalba, kurie prieš tai galbūt kartu internete žaidė tankų mūšius… Tik dabar tankai tapo realūs.

Taip, čia viskas kitaip: mentalitetas, kalba, bet man čia ramu, čia aš jaučiu ramybę. Labai noriu išmokti kalbėti lietuviškai, nors ši kalba gana sunki. Nieko, laikui bėgant įveiksiu. Ko gero, mane labiau nei aplinkinius neramina tai, jog mes, būdami Rusijos piliečiai, nekalbame lietuviškai (juokiasi). Manau, keturmetė Milana [Marijos dukra] kalbą išmoks greičiau. Ji vaikų žaidimo aikštelėje jau bando su vaikais kalbėtis lietuviškai.

Ar ilgitės Maskvos?

Žinoma! Čia kitokia buitis, šalia nėra artimųjų. Mes su tėvais esame labai artimi, o dabar bendraujame tik per nuotolį. Žinoma, aš džiaugiuosi, kad jie mus palaiko. Mama, kai man skambina iš Maskvos, sako, jog aš ten jau negalėčiau gyvent, į viską labai jautriai reaguočiau – visos tos Z raidės, draugų pasmerkimas. „Tėvynę reikia mylėti ir palaikyti sunkią minutę, o ne sprukti jos”, – štai ką jie sako mano atžvilgiu.

Pirmosiomis karo dienomis aš skaitydavau pranešimus iš fronto, visus tuos Telegram kanalus ir verkdavau. Po savaitės sutinku savo gerą pažįstamą, kuri visiškai nesuprato mano sielvarto. „Iš kur tu tas naujienas trauki? Iš Telegram? Geriau televizorių įsijunk, ten nuosekliai apie viską pasakoja ir nieko tokio baisaus, kaip tu kad pasakoji, nėra”.

Beje, mes Maskvoj gyvenome labai inteligentiškame Maskvos universiteto rajone, šalia „Mosfilmo” studijos, Naftos ir dujų universiteto. Ir aš staiga supratau, kad atsidūriau svetimų žmonių apsupty. Supratau, kad aš ne tik nenoriu, bet ir nebegaliu čia gyventi. Nors turiu profesiją, karjerą. Maskvoje dirbau naftos ir dujų kompanijoje, kuri, beje, dalyvavo statant tą žymųjį tiltą į Krymą. Sunku įsivaizduoti, kokie korupcijos mastai vyravo, įgyvendinant tą projektą.

Todėl dabar, sėdint namuose su vaiku, man trūksta veiklos, susigalvoju visokių užsiėmimų, padedu tėvynainiams pabėgti nuo Putino režimo. Pavyzdžiui, draugai perkelia čia verslą, o jo legalizavimui reikia, kad jos direktorius būtų Lietuvos pilietis – štai aš jau ir direktorė! (juokiasi). Nesinori įklimpti buityje, nors suprantu, kad nemokėdama kalbos negaliu pretenduoti užimti aukštos kvalifikacijos reikalaujančių pareigų.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Dabar su tuo susiduria ir pabėgėliai iš Ukrainos, juk subsidijos neamžinos, o gyventi iš kažko reikia.

Man skaudu girdėti kalbas esą pabėgėliai sėdi vietiniams ant sprando. Visos mano pažįstamos ukrainietės moterys susirado darbą – juk kitaip jos čia neišgyventų. O jei dirba, vadinasi, moka mokesčius, kaip ir visi kiti dirbantieji Lietuvoje. Esu jautrus žmogus, mane žeidžia neteisingi kaltinimai. Nereiktų pamiršti, kad žmonės bėgo ne nuo skurdo, o nuo karo. Pastaruosius penkerius metus ukrainiečiai tik pradėjo normaliai gyventi – statytis namus, vykti atostogauti į užsienį. Ir staiga – karas! Mes neturime bendravimo su karo pabėgėliais patirties, todėl mums sunku suprasti, kad čia atvyksta žmonės, dėl karo praradę ir savo gerus namus, ir buvusias neblogas pajamas.

Į pokalbį įsitraukia ir keturmetė Milana, kuri yra įsimylėjusi ukrainietį Sašą iš Kijevo: „Mes su juo labai gražiai žaidžiam”.

Milana, ar tu pasiilgsti Maskvos?

Ne, kadangi ten vyksta karas, kuris užpuolė Ukrainą. Ten dabar daug kareivių, todėl mano draugas Saša turėjo pabėgti.

„Milana užduoda daug protingų klausimų, į kuriuos aš neturiu atsakymų, – tęsia Marija. – Jai girdint, mes atvirai apie karą nekalbame, bet ji labai smalsi. Klausia, kodėl niekas Putino nepasodina į kalėjimą, jei jis kariauja ir kitus į kalėjimą sodina. Nieko nuo jos neslepiam. Koks tikslas? Ji vis tiek išgirs arba iš mūsų pokalbių nuotrupų, arba vaikų žaidimo aikštelėje. Jai viskas įdomu, ji supranta, kad karas – tai blogis ir apie tai kalba atvirai. Beje, Milana yra viena iš svarbių priežasčių, kodėl mes išvykome iš Maskvos.

Atrodys keistai, tačiau Rusijoje prie prievartos ir jos toleravimo yra pratinama nuo mažų dienų. Normalu vaikui pliaukštelt per užpakalį ar sprandą, normalu, kai mokytojas rėkia ant mokinio ar iš jo tyčiojasi visos klasės akivaizdoje. Taip visa karta užauga įsitikinusi, jog smurtas artimoje aplinkoje yra norma. Iš čia ir požiūris, jog išprievartavimo auka yra pati kalta. Dėl to pateisinamas ir dabartinis karas. Rusijoje viskas sprendžiama iš jėgos pozicijų.

Nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje atmosferoje. Čia ji mato įvairiom kalbom kalbančius žmones, praktikuojančius skirtingas religijas, net skirtingos odos spalvos. Ir visų jų vaikai mokosi bendroje mokykloje, kartu bendrauja, išmoksta būti tolerantiški.

Jūs manote, kad Maskva yra kosmopolitiškas miestas? Nieko panašaus. Ten yra „slavų kilmės” žmonės, bet yra ir tadžikų, uzbekų, kaukaziečių, su kuriais niekas net vienoje mokykloje mokytis nenori. Mano lietuvė močiutė buvo ištremta į Jakutską, o iš Jakutsko atvyko į Maskvą. Kiek man teko prisikentėti dėl esą nemaskvietiškos tarties! Todėl man juokinga girdėti samprotaujant apie esą draugišką daugiatautį miestą. O čia, nors mes kalbame rusiškai, kol kas su ksenofobijos apraiškom nesusidūrėm.

Man atrodo, jog mūsų vaikų karta išvis nekreips dėmesio į tai, kas kokia kalba šneka. Jie nesigėdys nei savo kalbos, nei kilmės.

Taip, dabar rusu būti sunku, kaip kad 1940-aisiais buvo sunku būti vokiečiu. Tačiau užauginti sveiką kartą galėsime tik tuo atveju, jei neįstrigsime vadinamojoje kryžkelėje.

Ar aš savo tolimesnį gyvenimą sieju su Lietuva? Vienareikšmiškai. Mes ne pirmą kartą čia atvykstame ilgesniam laikui, jau susidūrėme ir su dokumentų apiforminimu, ir su kitom gyvenimo pusėm. Lietuva gali tapti mūsų namais. Čia aš susiduriu tik su geranoriškai nusiteikusiais ir adekvačiais žmonėmis”.


    2022-09-04

    3 komentarai “Maskvietė Marija: „Dabar rusu būti sunku, kaip kad 1940-aisiais buvo sunku būti vokiečiu””

    1. AvatarTikrai blogas palyginimas pavadinime (IP: 86.100.91.176)

      Tikrai blogas palyginimas. Niekada vokiečiai nebuvo tokie žiaurūs kaip rusų kariai. O visi kurie kalba Lietuvių kalba puikiai pritapo Lietuvoje. O tie ,kurie “negovoriu po litovski”- tegul nesiskundžia ,o grįžta ten kur kalba jų kalba

    2. AvatarRasa (IP: 78.62.147.40)

      Sėkmės ir ramybės. Kad tik Jums būtų saugu, patogu. Užmegzkite ryšius su litvakais, nors Klaipėdoje jų beveik nėra. Pramokiute nors kiek lietuviškai To nuoširdžiai linkiu.

      • Avatar (IP: 141.0.12.84)

        Katros pusės žydė pasivadina rusė. Ji, kaip ten apie šalies gyventojus oficialiai sako – rosijanka . Rusas , tai tautybė. Lietuvoje dauguma jų puikiai kalba lietuviškai, bet butent dauguma kalbančių rusiškai principingai nekalba lietuviškai.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt