Ne kartą rašiau ir vėl sugrįžtu prie tos pačios temos – didvyrių šmeižimo.

Lietuvos žmonės vienaip ar kitaip dalyvauja „Teisingos rodyklės” politikoje. Pareikalavus konservatoriams ir Co, Viačeslavą Titovą viešai pasmerkėme, juo piktinomės ir didžiavomės savo patriotizmu, jog jis bus nuteistas. Kodėl mums, tautai, nėra nurodyta kitos krypties rodyklė – viešai pasmerkti ir nuteisti už šmeižtą knygos „Mūsiškiai“ autorę Rūtą Vanagaitę?

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.

Sugrįžkime į tuos laikus, kuriuos aprašo R. Vanagaitė: Lietuvos okupacija, Birželio sukilimas, sukarintų savisaugos būrių ir policijos batalionų steigimas nacių okupuotoje Lietuvoje. Lietuvos karininkai, stodami į Antano Impulevičiaus batalioną, iškilmingai įsipareigodavo: „Prisiekiu būti ištikimas, narsus ir paklusnus. Visas savo tarnybines pareigas, ypatingai kovoje prieš tautas žudantį bolševizmą, atlikti sąžiningai. Už šitą priesaiką esu pasirengęs aukoti savo gyvybę. Tepadeda man Dievas“. Priesaika dar kartą patvirtina, jog lietuvių kariai ruošėsi kovoti su tautas žudančiu bolševizmu, o ne su žydais.

1944 metais sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Į mūsų šalį atvarė tūkstančius NKVD darbuotojų su atitinkamomis instrukcijomis. Manau, kad viena instrukcija nurodė neigti, jog nacių laikais lietuviai sukarintose organizacijose kovojo prieš tautas žudantį bolševizmą. Pagal Kremliaus sukurtas instrukcijas jie, atseit, tik šaudė į besitraukiančių sovietinių karių nugaras ir naikino žydus. Taip ar panašiai sovietų laikais surašytos baudžiamosios bylos sukarintų organizacijų nariams.

Keista, kad atgavus nepriklausomybę, valstybinės institucijos nepateikė tiesos apie nacių laikais sukarintų organizacijų indėlį kovojant prieš bolševizmą, o atvirkščiai – Lietuvos didvyriai buvo dar intensyviau ir šlykščiau šmeižiami. Tuo labai džiaugėsi Arkadijus Vinokuras Klaipėdoje, Kanto bibliotekoje, pristaydamas knygą „Mes nežudėme“. Kaip nebūsi laimingas, kai gali kalbėti tik apie lietuvius ir žydus, kai nė žodžiu neužsimeni apie Juodąjį kaspiną – Ribentropo-Molotovo paktą ir slaptuosius susitarimus, kurie atnešė mirtį ne tik 6 milijonams žydų, bet ir apie 64 milijonams kitų tautybių žmonių.

Viena iš karo organizatorių ir visų mirčių kaltininkė – Sovietų sąjunga nėra įvardinama žydų žudike. Jei tai būtų akcentuojama kiekviename
Holokausto minėjime, jei būtų skambėję pasauliniu mastu, kad nacių bendrininkė Sovietų sąjunga yra kalta dėl žydų sunaikinimo, ar 2022 metais vasario 24 d. Putinas būtų drįsęs užpulti Ukrainą su tikslu ją denacifikuoti?

Visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį laukiau, tikėjausi, kad bus paviešintas sovietinis melas ir suteikta teisė į tiesą.

Priminsiu tik paskutinius įvykius, kurie nuskambėjo jau esant valdžioje Tėvynės Sąjungai (Lietuvos konservatoriai), Liberalų sąjūdžiui ir Lietuvos laisvės sąjungai (liberalai). 2021 m. sausio 27 d. Tarptautiniame Holokausto aukų atminimo dienos minėjime Seimo nario istoriko konservatoriaus Valdo Rakučio komentaras sulaukė žydų bendruomenės pasmerkimo. Fainos Kukliansky vadovaujami žydai „apmėtė akmenimis“ Seimo narį V. Rakutį už jo teiginį: „Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose.“

Kuklianskyninkai buvo pasipiktinę kaltinimais aukoms, prisidėjus prie genocido, tačiau tiek lietuviai, kurie ėjo prie duobių ir šaudė žydus, tiek žydai, atsidūrę gete ir kolaboravę su naciais, turi panašumų – jie yra moraliai degradavę.

Holokausto minėjimuose buvo ir yra siekiama, kad tragedija nepasikartotų, deja, šiandien ji kartojasi, nes Ukrainoje žūva šimtai žmonių per dieną. Manome, kad nebūtų kilęs Rusijos ir Ukrainos karas ir nebūtų žmonių mirčių, jei minėjimuose būtų akcentuojama, jog Holokausto priežastis – Ribentropo-Molotovo paktas, kuris įteisino rudųjų ir raudonųjų metodinę giminystę.

Karas Ukrainoje įpareigoja keisti sovietinę Holokausto istoriją į objektyvų naratyvą.

Žydų, kurie buvo nužudyti Lenkijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje ir kitose nacių okupuotose Europos valstybėse, budelis yra ne tik nacistinė Vokietija, bet ir Sovietų sąjunga. Jei sovietai nebūtų sudarę Ribentropo- Molotovo pakto, bet 1939 m. rugsėjo 3 d. būtų paskelbę naciams karą, tai būtų išsaugoję milijonus žydų ir kitų tautybių žmonių gyvybių.

Žydų žudikas raudonasis maras sovietų istoriografijoje buvo padarytas geriečiu. Tariamas gerietis lietuvių tautą pavadino žydšaudžių tauta , o ukrainiečius – banderininkų tauta. Kremlius tą naratyvą reikalavo laikyti teisingu.

Mane labiausiai stebina, kad yra tautiečių, kurie tiki Kremliaus brukalu ir reikalauja prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Viena moteris apie lietuvių žiaurumą girdėjo iš liudininko. Jos tariamas liudininkas buvo vaikas ir matė… Noriu paklausti, vykstant karui Ukrainoje, kiek ukrainiečių vaikų bėga pasižiūrėti kaip šaudo, nebijodami atsitiktinių kulkų. Jei nelaksto ukrainiečių vaikai, tai nemanau, kad išgirdę šūvius bėgo žiūrėti ir lietuvių vaikai. Manau, kad tas liudininkas buvo pakviestas į NKVD būstinę ir jam buvo pasakyta, ką jis turėjo matyti.

Istoriniai įvykiai susiję kaip grandinė – kai vieno periodo pabaiga jungiasi su kito periodo pradžia. II pasaulinio karo pabaiga tapo naujos istorijos pradžia, deja, tam istorijos periodui buvo padėti melo pamatai.

Šiandien istoriniai įvykiai liudija, kad artėja vieno istorinio periodo pabaiga ir prasideda kito periodo pradžia. Kokia ji bus? Ar vėl klestės raudonojo maro naratyvas, kad esame „fašistų ir„žydšaudžių tauta“ ir neturime moralinės teisės turėti savo valstybės?

Kremlius ir Putinas rūpinosi, kad sovietinio NKVD sukurtas pasakojimas apie „naciukų” Lietuvą egzistuotų ir būtų platinamas pasaulio visuomenei. R. Vanagaitė, kuri Lietuvą šmeižė tarptautiniu lygiu, nebuvo teisiama, nes, galimai, jai suteiktas imunitetas iš Kremliaus. Kodėl Kremlius neglobojo ir V. Titovo? Atsakymo nežinau.

Kai vyko Klaipėdos miesto tarybos posėdis, priėjau prie Tarybos narės Elos Andrejevos ir jos paklausiau, ar ji supranta, kad V. Titovą ir rusus Kremlius „išdūrė” t.y. iš jų padarė tariamus priešus? Ji pritarė.

Kremlius saugo tikruosius Lietuvos kenkėjus, kurie tarptautinėje erdvėje skelbia, jog esame naciai, statome paminklus ir kabiname lentas žydšaudžiams.

Jei mes, Lietuva, nedalyvausime naujo istorinio periodo rašyme, tai kaip ir 1991 m. ją mums rašys Kremlius. Jau šiandien turime rašyti Holokausto istoriją, kurioje pateikiamas Sovietų sąjungos vaidmuo naikinant žydus. Jei Birželio sukilimas ir Lietuvos didvyriai Škirpa, Noreika, Krikštaponis ir kt. būtų pateikiami pasaulio visuomenei kaip kovojantys prieš bolševizmą, kaip kovojantys už gėrį, tai putinistai neturėtų priežasties su kariuomene ateiti denacifikuoti mūsų, lietuvių.

Turime vadovautis ne „rodykline politika”, kurioje dominuoja dvigubi standartai, kuri nereikalauja jokio mąstymo, bet suvokimu, jog politinių įvykių eiga yra tokia – baigiasi vienas istorinis periodas ir jį pakeičia kitas.

Šis tekstas – asmeninė autorės nuomonė.