Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomi uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai liudija ir apie 1949-1950 metais senųjų klaipėdiečių dar mintus vargo kelius bandant atgauti mieste prieš karą turėtą nekilnojamąjį turtą.

Konkretūs pavydžiai rodo, kad sovietinė valdžia tokiems žmonėms buvo negailestinga.

Grįžusiai iš Vakarų Vokietijos – taukuota špyga

1949-ųjų vasarį Klaipėdos miesto II liaudies teismas nagrinėjo repatriantės Marijos Daugelienės ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo į 96 kv. m ploto dviaukštį namą Pievų Takas 24.

Namas Pievų Tako g. 24 šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Teismo sprendime rašoma, kad M. Daugelienė tvirtino šį namą 1938 metais pirkusi iš Šmitkės ir jame gyveno iki 1944-ųjų, „kol buvo išvaryta į Vakarų Vokietiją, kur gyveno Šmidniulėje”. Į Klaipėdą ji grįžo 1946 m. vasarį.

„Atsakovas ieškinį nepripažįsta ir paaiškina, kad ieškovė neturi jokių dokumentų įrodančių, kad tas namas buvo ieškovės nuosavybė. Užrašas iš notariato knygų apie tai, kad Daugelienė buvo to namo savininkė negali buti priimtas kaip įrodymas”, – tokia VK pozicija buvo atspindėta teismo sprendime.

Visgi teismas palaikė repatriantės poziciją ir pripažino ją teisėta namo savininke. Tiesa, toks sprendimas dar galėjo būti skundžiamas LTSR Aukščiausiajam Teismui. Tarp dokumentų nepavyko aptikti, ar VK pasinaudojo tokia teise, bet jei taip ir elgėsi, aukščiausios instancijos sprendimas turėjo būti identiškas Klaipėdos teismo verdiktui, nes M. Daugelienė buvo tapusi šio namo savininke.

Tačiau per metus laiko miesto valdžia vis tiek surado būdą, kaip atsikratyti tokia įžūlia repatriante. 1950-ųjų vasarį buvo priimtas sprendimas dėl namų valdos Pievų Takas 24, priklausančios M. Daugalienei, nacionalizacijos.

Šiame sprendime VK pirmiausiai konstatavo, kad namo naudingas plotas siekė 115 kv. m, o ne 99, kaip buvo rašoma teismo sprendime. Kartu buvo pabrėžta, kad jis yra tiesiog vienas „iš namų Nr. 14/16/18/20/22/24/26/28, kurių naudingas plotas 1119 kv. m, įėjimų”. Tad VK nusprendė nacionalizuoti visą šį vienu namu pavadintą gyvenamąjį kompleksą ir perduoti jį į miesto Tarybos balansą.

Tarpukario telefonų knygose namas Pievų Takas Nr. 24 pirmą kartą pažymėtas 1926-aisiais. Tada jo savininku buvo Franz Simm. 1931-aisiais namas priklausė Edmund Breyer, o po ketverių metų namą jau valdė minėtasis Richard Schmidtke. 1942-ųjų knygoje savininku nurodomas Michel Daugallies – matyt, M. Daugalienės vyras.

Aiškinimai apie darbininkišką kilmę negelbėjo

Panašaus likimo kaip M. Daugalienė sulaukė ir senasis klaipėdietis Adomas Eglinas.

„Prašau kad mano mazas Namas butu skirtas nu didije Nama, kadange qvadratura yra i kruva sutraukta. Mazas Namelis turi tik 77 qvadratura, viso 159. Namas gul Vilniaus gatve 8, pirmto Tilzes gatvė 8. Prašau szitta Nama man atgrazinti, kuri asz per didi Darba esu isigijes. Asz Adomas Eglinas 1892 metais gimes, nu 7 metu pas svetimus zmones auges ir Tarnaves, ir savo amze per Darbininka pralaides. Taipjau mano zmona vargo ir dirba su manimi kuri jau szendien baiga 60tu metu ir Darbui nebetinka ir taipjau isz Darbininku szeims kilusi. Praszome musu Praszyma neatmesti, kadangi meilitumem ant senu Dienu palengvinimo tureti kad uz gyvenas Vilniaus gatve 8 butta nereiktu moketi”, – ranka 1949-ųjų rugpjūtį „prie Komiteto valdzios Namu grazinimo skyriui” skirtame rašte dėstė A. Eglinas, kuris 1942-ųjų telefono knygoje buvo nurodytas kaip namo Tilžės g. 8 savininkas.

Šalia jo prašymo buvo pridėtas ir vokiškas priešgaisrinio draudimo polisas (nuotraukoje), išduotas A. Eglinui Klaipėdoje 1944-05-09 – 1945-05-09 laikotarpiui. Jį buvo išdavęs draudimo agentas G. Schmäling, įsikūręs Šlėvio (pokariu – Žvejybos, vėliau įtraukta į Naująją Uosto) gatvės 7-ajame name. Šis agentas, matyt, atstovavo šveicarų draudimo kompanijai „Helvetia”.

Visgi VK nesugraudino aiškinimai apie darbininkišką A. Eglino ir jo sutuoktinės kilmę. 1950-ųjų sausio pradžioje jis priėmė sprendimą dėl namų valdos Vilniaus g. 8-8a, priklausančios Adomui Eglinui, nacionalizavimo.

Tarpukariu Tilžės g. 8 numerį turėję pastatai šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Šiame sprendime VK konstatavo, kad A. Eglinas akivaizdžiai nebuvo darbininkų klasės atstovas, nes 1936 m. nusipirktame žemės sklype pastatė du namus Nr. 8 ir Nr. 8a, kurių bendras plotas siekė net 715,33 kv. m. Tad, kaip ir M. Daugalienės atveju, remdamasis LTSR ministrų tarybos 1949 m. balandžio sprendimu ir atitinkama instrukcija, šiuos pastatus nacionalizavo bei perdavė į miesto Tarybos fondą.

Atėmė ir sugriautus namus

Taip pat baigėsi ir dar 1948-aisias Marijos Grišupienės pradėta kova už buvusią savo nuosavybę.

1948-ųjų liepą Klaipėdos miesto 1-ojo liaudies teismas buvo priėmęs jai palankų sprendimą.

„Ieškovė 1938 m. gruodžio mėn. 8 d. pirko Klaipėdos mst. Žardžių g-vė (dabar – Vytauto. M. V. pastaba) Nr. 6 gyv. ploto. Tame name gyveno visą laiką. Praeinant frontui 1944 met. gruodžio mėn. pasitraukė į kaimą ir ten išbuvo iki 1945 met. gruodž. mėn. Sugrįžusi atrado namą apgriautą, kurį atremontavus gyvena ir dabar ir prašo teismą paminėtą namą iš miesto vykd. komiteto valdymo išimti ir pripažinti jai nuosavybės teisėmis. Atsakovas ieškinio nepripažino ir pareiškė, kad ieškovė dėl senaties nustojo teises į ieškinį. Ieškove visur vaikščiojo dėl atlyginimo namo, bet jai buvo pasakoma, viską sutvarkys vėliau. Kiek matyti iš inventorizacijos aktų, kad ji valdė du namus, bet prieš užeinant frontui vienas namas tapo sugriautas. Anksčiau jos namai nebuvo nacionalizuoti, nes Klaipėdoje jų niekas nenacionalizavo. Namų nacionalizacija prasidėjo tik praėjus frontui, gi ieškovė tuo tarpu valdė tik vieną namą, nes antrasis yra sugriautas laike karo veiksmą ir tokiu būdu nėra nacionalizuotinas”, – rašoma šiame teismo sprendime.

Jis dar galėjo būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui, bet apie tai liudijančių dokumentų byloje nėra. Bet kokiu atveju toks sprendimas Butų valdybai tikriausiai buvo nė motais, nes tų metų rugsėjo viduryje M. Grišupienė parašė pareiškimą VK pirmininkui, kuriame dėstė, kad minėtoji kontora ir toliau iš jos reikalauja nuompinigių.

„Esu sumokėjusi Inventorizacijos Biurui mokestį už inventorizacijos dokumentus (namo planą ir t.t.) 444. – rbl., kuriuos aš pasiskolinau iš kitų asmenų, galvodama atlikti prievolę kaip namo savininkė. <…> Mano manymu, aš nuomos neturėčiau mokėti, bet dar gauti nuomą iš kitų nuomininkų. Prie tos pačios progos noriu pažymėti, kad mano namas nuo karo buvo smarkiai nukentėjęs, – stogas, durys, langai ir krosnis apgriuvę ir nuplėšti, – aš jį savo lėšomis kiek galima atremontavau. Remiantis Teismo sprendimu prašau Jūsų parėdymo pripažinti man nuosavybės teises ir išduoti man tam tikrą dokumentą. Aš dirbu nuo 1946 met. vasario mėn. Klaipėdos miesto Ligoninėj Sanitarės pareigos su atliginimu mėn. 310 Rb. turiu du vaikus islaikite”, – rašė atkakli moteris.

Visgi jos laukė toks pat likimas kaip ir M. Daugalienės bei A. Eglino. 1950 m. sausį priimtame sprendime VK konstatavo, kad M. Grišupienė Vytauto gatvėje valdė net tris namus: vieną 185,07 kv. m naudingo ploto, vertą 59 334 rublių; antrą – pusiau sugriautą, 202,2 kv. m ploto, vertą 47 783 rublių; trečią – taip pat pusiau sugriautą, 71,5 kv. m ploto, vertą 19 422 rublių. Visi jie pagal tą pačią „formulę” buvo nacionalizuoti ir atsidūrė miesto Tarybos balanse.

Išbuožino ir tris mažamečius auginusią našlę

Dar vienas tokio pačio sovietinės Klaipėdos valdžios elgesio su senaisiais klaipėdiškiais pavyzdys – Mortos Takimienės istorija.

„1935 m. mano vyras gavęs paskolų 18.000 litų pastatė namą Gulbių g-vėje N. 31a, kuriame aš gyvenu ir dabar. Namas susideda iš trijų kambarių, virtuvės ir vonios, kuris apima 82 m2. 1944 m. Tarybinei Armijai vejant vokiškuosius okupantus iš Klaipėdos mes buvome evakuoti. Vyras evakuotas nebuvo, nes jis buvo kviečiamas vokiškosios mobilizacijos ir sugebėjo nuo jos pasislėpti. Išvadavus Tarybines žemes iš vokiškųjų okupantų ir mus koncentracijos stovykloje sugrįžome į Klaipėdą nuo 1946 m. Sugrįžo ir mano vyras, kuris vėl stojo dirbti mūrininku į statybines organizacijas. Vyras su palaužta okupacijos metų sveikata ilgai negyveno, 1947 m. lapkričio 13 d. mirė. Palikau su mažais trimis sūnumis. Nebepajėgdama išmaitinti kreipiausi į Tarybų valdžią pagalbos, kurią gavom, t.y. dabar gaunu šeimos išlaikymui 176 rublių piniginę pašalpą iš socialinio aprūpinimo ministerijos. Iki šiol dėl atgavimo namo nesikreipiau, nes nežinojau tikrai dėl jo atgavimo jokių Tarybų valdžios nutarimų, ir turėtų dokumentų dėl jo daug nesaugojau ko ir nustojau. Dabartiniu metu turiu pasilikusi dokumentus dėl šio namo apdraudimo, kurie taip pat liudija, kad šis namas priklausė mums”, – 1949-ųjų rugsėjį VK rašė M. Takimienė ir prašė „ant jos išduoti namo dokumentus”.

Prie savo prašymo moteris buvo pridėjusi į lietuvių kalbą išverstą 1939 m. spalį su draudimo bendrove „Nordstern” Karaliaučiuje sudarytą dešimties metų trukmės draudimo nuo gaisrų sutartį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Joje buvo nurodyta, kad mūrininkas Paul Takkin apdraudžia mūrinį, čerpių stogu dengtą namą, virtuvės ir gyvenamojo namo priestatus, du mūrinius tvartus ir vartus bei tvoras.

Pagal prieškario adresų knygas, mūrininkų brigados vadovas Paul Takkin iki šių dienų neišlikusį namą Gulbių g. 31 valdė jau nuo 1926-ųjų.

VK buvo negailestinga ir tris mažamečius vaikus auginusiai našlei – 1950 m. sausį priimtame sprendime konstatuota, kad jos vyras 1935 m. įsigijo namų valdą, kurios bendras naudingas plotas siekė net 432,29 kv. m, tad ji tais pačiais teisiniais pagrindais nacionalizuojama ir perduodama į miesto Tarybos fondą.