P0

Svarbu, Veidai

Pabėgėlė Liudmila: „Sužinoję, kad butą nori išsinuomoti ukrainietė, pokalbį bemat baigdavo”

Hanna Motorina
2022-09-18


Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 61 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos. Daugelis iš jų apsigyveno didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jau eina septintas mėnuo, kaip ukrainiečiai čia mokosi gyvenimą pradėti iš naujo ir daugeliui tai nėra labai lengva užduotis. Gegužės pabaigoje į Klaipėdą iš Nikolajevo atvykusi 50-metė Liudmila Paršakova sutiko papasakoti apie karo pabėgėlės likimą.

Liudmila Paršakova

Ukrainietė šiuo metu dirba kosmetologe – ji netoli „Akropolio” nuomojasi kabinetą. Norint patekti pas Liudmilą, užsirašyti reikia prieš savaitę. Ji specializuojasi probleminės odos priežiūros srityje ir su džiaugsmu padeda lietuvėms tapti dar gražesnėmis. Nors kiekvieną klientą moteris sutinka su malonia šypsena, viduje ji slepia išgyvenimus dėl prarastų namų.

Ukrainoje Liudmilai nieko netrūko – ji sėkmingai dirbo kosmetologe, turėjo du butus, automobilį ir nė neįtarė, kad netrukus jos gyvenimas apsivers aukštyn kojomis ir jai net teks Lietuvoje savanorių prašyti rūbų.

Kad prasidėjo karas, pranešė per televizorių

Nikolajevą Rusija atakavo vieną iš pirmųjų – miestas yra patogioje vietoje prie Juodosios jūros. Jį užėmus kartu su Odesa ir Chersonu, okupantai būtų galėję įsitvirtinti visoje pietų Ukrainos pakrantėje.

„Vasario 24-osios rytą pabudome nuo nesuprantamų garsų, kuriuos, kaip paaiškėjo, sukėlė bombardavimai. Iškart įsijungėme televizorių, per kurį pranešė, jog prasidėjo karas, parodė sugriovimus. Žmonės ėmė panikuoti, nežinojo, ką daryti”, – pirmąsias karo akimirkas prisiminė Liudmila.

Nikolajevo gyventojai nežinojo, kur bėgti, juk niekas tam nebuvo pasiruošęs. Netrukus ant namų sienų atsirado skelbimai su artimiausių slėptuvių adresais. Liudmilai su dviem vaikais ir žentu per atakas teko slėptis kaimyniniame name esančioje slėptuvėje. Tačiau paaiškėjo, jog daugelis iš jų nebuvo pritaikytos slėptis nuo bombardavimų – žmonės bijojo, jog jų metu gali būti palaidoti po griuvėsiais.

„Mums bėgant, dangus skendėjo ugnyje, buvo girdėti kulkosvaidžių papliūpos. Buvo labai baisu. Ir dėl savęs, ir dėl vaikų, ir dėl mamos. Mama gyvena kitame miesto gale su senute 97 metų močiute”, – pasakojo Liudmila.

Ji prisiminė, jog į miestą netrukus nustojus tiekti maisto produktus, panikuojantys gyventojai ėmė šluoti parduotuvių lentynas, griebdami viską iš eilės. Po kelių dienų prekystaliai ištuštėjo. Po to subombardavo vandentiekį, tad dingo ir vanduo.

„Žmonės prie likusių vandens kolonėlių stovėjo eilėse kaip per Peterburgo apsiaustį (turima galvoje tuometinio Leningrado blokadą antrojo pasaulinio karo metu – vert. pastaba). Stovėjo valandomis su bidonais, kibirais, kad bent galėtų nusiprausti, – prisiminė ukrainietė. – Vandens nėra, maisto nėra. Gelbėjo tik namuose buvusios maisto atsargos. Nuo 18 val. vakaro iki 6 val. ryto įvedė komendanto valandą, žmonės bijojo išeiti į gatvę. Bet širdyje visi tikėjosi, kad tuoj tuoj viskas baigsis”.

Nikolajevas po bombardavimų. t.me/mykolaivskaODA nuotr.

Po kurio laiko paleido vandenį, bet jis buvo iš upės ir Nikolajevo gyventojams juo teko plauti indus, rūbus bei praustis patiems. Liudmila bijojo, kad nuo jo neužsikrėstų žarnyno infekcijomis. Be to, paaiškėjo, jog upės vanduo netinka buitiniam naudojimui – ėmė strigti boileriai, gesti skalbimo mašinos.

Liudmila vis dar tęsė kosmetologės darbą, per bombardavimus slėpdamasi savo kabineto rūsyje. Tačiau situacija mieste darėsi vis blogesnė ir blogesnė – apšaudymai jau vyko ne tik naktimis, bet ir dienomis, miestas buvo apšaudomas be paliovos visas 24 valandas.

Po to rusų kariuomenė sugriovė 60-ąją miesto mokyklą, kurioje mokėsi jos sūnus. Gegužę joje jis planavo atšvęsti išleistuves, kurioms klasė jau buvo pradėjusi aktyviai ruoštis. Šis faktas sukrėtė visą moters šeimą.

„Baisiausias karo prisiminimas susijęs su tuo, kaip aš ėjau į turgų, o po 5-ių minučių į tą vietą, kurioje aš ką tik buvau, nukrito sprogmuo. Jį pamačiau grįždama atgal, kyšantį tiesiai iš asfalto. Jei toje vietoje būčiau atsidūrusi keliomis minutėmis vėliau, mane būtų suplėšę į gabalus”, – net ir dabar tai prisiminusi Liudmila krūpteli.

Ji tapo liudininke, kaip jos gimtasis miestas buvo paverstas griuvėsiais. Jos pačios turtas per stebuklą nenukentėjo, nors bombos sproginėjo 50 metrų atstumu nuo namų. Tuo metu jos mamos ir draugų namai liko be langų. Juos teko užkalti medžio plokštėmis. Sunku įsivaizduoti, kas bus, atėjus žiemai.

„Nuolatos girdėjome sprogimus ir tolumoje matėme rausvą dangų. Kasvakar sutemus apimdavo baimė, nes stipriausi bombardavimai vykdavo naktimis. Niekas nežinojo, ar kurią naktį neatskris bomba į tavo ar artimųjų namus. Tik paryčiais žmonės iš naujienų ar artimųjų skambučių sužinodavo, kas vėl buvo apšaudytas”, – su siaubu akyse prisimena Liudmila.

Praėjus trims baimės dėl savo ir savo šeimos likimo mėnesiams, ukrainietė visgi nusprendė išvykti į užsienį. Pasirinko Klaipėdą, kadangi čia gyveno pažįstama moteris, pasiūliusi kuriam laikui ją priglausti. Liudmila išvyko kartu su savo jauniausiu 17-mečiu sūnumi. Šiuo metu jis mokosi viename iš Klaipėdos universitetų, o laisvalaikiu dirba vienoje kavinėje.

Ukrainoje liko moters mama ir vyresnioji ištekėjusi dukra. Ji norėtų išvykti, bet nenori palikti savo vyro, kadangi nuo karo pradžios šauktinio amžiaus vyrų ir šalies neišleidžia.

„Viena vertus, svajoju, kad dukra atvyktų pas mane, bet, kita vertus, nenoriu, kad jauna šeima išsiskirtų”, – atsidūsta moteris.

Paaiškėjo, jog išvykti iš Nikolajevo nėra taip paprasta, mat dar karo pradžioje buvo subombarduotas geležinkelis ir vienintelė galimybė išvykti liko privatūs autobusai. Dėl didžiulių eilių prie sienos Liudmilos ir sūnaus kelionė į Klaipėdą truko tris dienas.

Gyvenimas emigracijoje

„Atvykus pirmąją dieną į Klaipėdą buvo labai šalta, o mes išvykome su vasariniais rūbais, nes Ukrainoje jau buvo šilta. Neturėjome net jokių viršutinių drabužių. Pinigų turėjome, bet mes Ukrainoje atlyginimą gauname grivnomis, ne eurais. Teko mums vykti į savanorių centrą ieškoti, kuo apsirengti”, – pasakojimą tęsė pašnekovė.

Paaiškėjo, jog naujiesiems atvykėliams ukrainiečiams susirasti darbo niekas nepadeda. Todėl Liudmila iškart įkūrė indivualią įmonę ir pradėjo dirbti kosmetologe. Vėliau iškilo gyvenamojo ploto problema: Liudmila norėjo išsikelti iš pažįstamos, tačiau susidūrė su tuo, kad daugelis lietuvių atsisakė jai išnuomoti butą. Vos išgirdę, kad ji atvyko iš Ukrainos, iškart baigdavo pokalbį. Liudmila jau buvo bepradedanti pulti į neviltį, kai pas ją atėjusi viena klientė vėliau pati jai butą ir išnuomojo.

„Tuo metu jau taip buvau pavargusi nuo paieškų, kad pirmą kartą ryžausi klientės paklausti, ar ji nežino, kas galėtų išnuomoti butą. Ir paaiškėjo, kad ji pati šiuo metu ieško nuomininkų. Atvirai pasakius, to nesitikėjau”, – prisipažino Liudmila.

Vėliau Liudmila susirado draugų, ėmė vaikščioti į ukrainiečių pabėgėlių susitikimus, apie kuriuos sužinojo iš socialinių tinklų. Jie retkarčiais susitinka pažaisti stalo žaidimų ar boulingo. Tai padeda nors trumpam atsiriboti nuo minčių, kad esi paliktas vienas.

Taip pat Liudmila lanko visus patriotinius renginius, skirtus Ukrainai palaikyti, pavyzdžiui, buvo Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjime.

Moteris kasdien skambina artimiesiems į Nikolajevą, nors prisipažįsta nežinanti, ką jiems be žodžio „laikykitės”, pasakyti. Ji jaučiasi bejėgė, negalinti apginti savo šeimos.

Liudmila norėtų, karui pasibaigus, grįžti namo, tačiau kadangi jos sūnus jau čia mokosi, Klaipėdoje jai gali tekti pasilikti ilgesniam laikui.

„Nuoširdus ačiū Klaipėdai, kad ji mus priėmė. Man čia labai patinka, juoba kad mano mama jaunytėje čia dirbo fabrike. O tą pažįstamą, kuri mane pasikvietė, tikiu, kad atsiuntė pats Dievas”, – įsitikinusi Liudmila.

Su mūsų portalu ji pasidalino ir savo didžiausiu noru: „Kad visi vaikai sugrįžtų pas savo tėvus, vyrai – pas žmonas ir kad visi būtų sveiki ir gyvi”.


    2022-09-18

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt