Klaipėdoje įsibėgėja „Inkutūracija“. Tai toks reiškinys, kurį sugalvojo gudriosios I. Simonaitytės bibliotekininkės. Priešdėlis –in leidžia kultūrą vartoti per burną ir tai kartais sudaro sunkumų, nes sutrinka skonio receptoriai ir dingsta apetitas.

Sunkokas pasekmes sukėlė pirmadienį vykusi intelektualų diskusija „Klaipėdos DNR: apie miesto tapatybės kodą ir atjaunėjimo mitą“, kurios metu sociologas Liutauras Kraniauskas su hobitu Aldžiu Gedučiu, urboniste, kaip Liutauras pristatė, Inga Urbonaite ir dėde Algiu – šokančiu budistų filosofu Algiu Mickūnu iš Ohajo universiteto (JAV), ieškojo Klaipėdos DNR po savo lova, kieme, prie jūros, tai yra visur, kur paprastai tie DNR veisiasi, bet taip ir nerado, todėl liepė pasiskaityti protingų knygučių apie betono džiungles, Klaipėdos miesto gatvių išplanavimą ir nepamiršo pagirti vienas kito už kažkada išleistas knygas apie vietinių hobitų įpročius gerti alų ir kasytis pilvus.

Sondros Simanos nuotr.

Dėdė Algis norėjo sužinoti, ar vietiniai klaipėdiečiai žemaičiai puoselėja savo nacionalines blynines, bet, per salę nuvilnijus nepasitenkinimo bangai, kad čia ne žemaičiai gyvena, o visai kita gentis, mažumėlę pasimetė ir ištarė geriausią vakaro frazę – ateities ieškokite praeityje.

Urbonistė Urbonaitė sakė, kad miestas turėtų nustoti žvalgytis per petį ir paskelbti žaliąją revoliuciją – visi ginkluojamės vertikaliai aukštyn, daržovės ir vaisiai auga kiekviename aukšte ir jokia epideminė izoliacija mūsų neįveiks, nes mes ir taip jau būsime natūralioje izoliacijoje.

Tai kas tas Klaipėdos miesto kodas, klausiau savęs, pavalgiusi iš kirvio virtos hobitų sriubos? Kas aš šiame mieste, gyvenanti čia per 20 metų? Ar galiu kosmopolitiškai įsiurbti vietos istoriją ir aprašyti daugybę šios vietos skonių ir poskonių? Ar galiu inkultūruotis ir pradėti tapatintis bent jau su šimtmečio žmonėmis?

Aiškiai žinau, kad hobite būti nenoriu.