Artėjančios Policijos dienos proga, mintimis apie darbą policijoje dalijasi trys jaunieji pareigūnai. Gedas tarnybą policijoje pradėjo vos prieš tris mėnesius. Trisdešimtmetį jau perkopęs vyras pasakoja, kad dėvėti uniformą – policininko, gaisrininko, kario – svajojo nuo vaikystės, tačiau įgyvendinti ją teko palaipsniui.

„Kiek pamenu, nuo pat mažens svajojau dirbti darbą, kuriame būtų privaloma dėvėti uniformą. Pagaliau ją užsivilkęs jaučiu begalinį pasididžiavimą – lyg savaime turi būti labiau pasitempęs, nes žmonės tave laiko pavyzdžiu, – sakė Gedas.

Po mokyklos įgijęs elektriko specialybę kurį laiką juo ir dirbo. Vėliau dirbo vilkiko vairuotoju, tačiau išgirdęs apie galimybę, baigus įvadinius kursus policijos pareigūnu tapti per šešias savaites, nutarė, kad laikas įgyvendinti vaikystės svajonę. Pareigūnas pripažįsta, kad pradžia nėra lengva – per šešių savaičių kursus informacijos gauni labai daug, tačiau jai įtvirtinti, įgusti atlikti visus formalumus, laiko norėtųsi daugiau.

„Klaipėdos policijos komisariato reagavimo skyriaus kolektyvas mane – „žalią naujoką“ priėmė labai šiltai – paklausus visada padeda, paaiškina, net jei to paties klausi kelis kartus. Nesitikėjau, kad policijoje tiek vadinamojo popierizmo – kol neįgudęs formalumai pareikalauja labai daug laiko ir pastangų,“ – pirmaisiais tarnybos įspūdžiais dalijasi pareigūnas.

Vaikystės svajonę tapti būtent policijos pareigūne, prieš pusmetį įgyvendino ir Dovilė. Mergina teigia, kad nuo penktos klasės tiesiog žinojo, jog nori būti būtent policininke ir niekuo kitu. Tiesa, jaudindamasi, jog gali neatitikti būsimiems policijos pareigūnams keliamų sveikatos reikalavimų, dėl visa ko netgi buvo pasiruošusi tapti profesionalia kare. Tačiau galiausiai mergina sėkmingai įstojo ir, baigusi studijas, jau pusmetį dirba Klaipėdos policijos komisariato reagavimo skyriuje.

„Pareigūno darbas man labai įdomus, tačiau tikrai nėra lengvas – dauguma teisės pažeidėjų puikiai žino savo teises, tačiau pamiršta savo pareigas. Turbūt sunkiausia dirbti su neblaiviais asmenimis, su jais tenka susidurti kone kasdien – kartą atvykus į iškvietimą šokiravo neblaivi, daugiau nei pusmetį nėščia moteris,“ – pasakojo Dovilė.

Šiemet į magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete įstojusi pareigūnė teigia, kol kas dar nenusprendusi, ką norėtų rinktis ateityje – darbą viešojoje ar kriminalinėje policijoje.

„Kol kas noriu įsigilinti į darbą gatvėje, viską išmokti, įtvirtinti turimas žinias, o tuomet jau svarstysiu apie ateities perspektyvas“, – teigė ji.

O štai jau trejus metus Kretingos rajono policijos komisariate tyrėja dirbanti Julija, galvodama apie savo ateities profesiją mokykloje, rinkosi tarp policijos ir aktorystės. Pabaigusi studijas Mykolo Romerio universitete, Julija atvyko dirbti į Kretingą ir sako esanti tikrai laiminga – kolektyvas puikus, o ir darbas nenuobodus. Kad policininko darbas yra išties prasmingas, Julija teigia jaučianti bendraudama su į komisariatą atvykstančiais žmonėmis, padėdama spręsti jiems kilusias problemas.

„Pamenu, kai su kolegomis ieškojome kone dvi paras miškuose dingusios senutės –  koks džiaugsmas užplūdo kai ją radome gyvą – tokiais momentais junti, kad dirbi prasmingą darbą ir padedi žmonėms“ , – pasakojo pareigūnė.

Tiesa, policininkė pripažįsta, jog ne visada pavyksta mintimis atitrūkti nuo darbinių reikalų. „Esu empatiška, turbūt nereiktų taip daryti, bet dažnai, kaip sakoma, „darbą nešuosi namo“ – grįžusi į namus apgalvoju visus dienos įvykius, permąstau buvusias situacijas, galvoju ką dar galėjau ar galiu padaryti. Mėgstu savo darbą, šiuo metu tikrai jaučiuosi savo vietoje“ – sakė Julija.