Klaipėdos regioniniame valstybės archyve šiuo metu saugomi uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai liudija, kad per trejus metus pokario metus automobilių skaičius mieste buvo išaugęs net 85 procentais.

Tad nieko keista, jog penktojo ir šeštojo XX amžiaus dešimtmečio sandūroje Klaipėdos valdžia ėmėsi visaip reguliuoti eismo sąlygas bei pačių automobilių priežiūra, kuri tuo metu, švelniai tariant, buvo nekokia.

Automobilių plovykla – vandentiekininkų rūpestis

Siekdamas, kad automobiliai mieste būtų švarūs VK 1949-ųjų birželį nusprendė įpareigoti tresto „Vodokanal” (dabartinio „Klaipėdos vandens” pirmtako) direktorių Richardą Klingerį Teatro aikštėje, už buvusios transformatorinės, įrengti viešąją automobilių plovyklą.

Taip pat sprendimu buvo nustatytos tokios paslaugos kainos – lengvojo automobilio plovimas buvo įkainotas dviem rubliais, krovininio – keturiais.

Nustatė VK ir plovyklos darbo laiką – darbo dienomis nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro, o išeiginėmis – 8-12 ir 16-20 val.

Taip pat šiuo sprendimu miesto valdžia uždraudė plauti automobilius kitose, tam nepritaikytose vietose.

40 proc. automobilių – techniškai netvarkingi

O poros savaičių VK jau sprendė, kaip pagerinti ne tik transporto švaros, bet ir techninės būklės reikalus.

Sprendimo preambulėje rašoma, kad remiantis pusmetinės autotransporto techninės apžiūros duomenimis, liaudies ūkiui priskiriamų automobilių skaičius lyginant su pirmu 1948-ųjų pusmečiu išaugo 10,6 proc., neskaičiuojant brokuotomis pripažintų transporto priemonių.

Prieš metus techniškai tvarkingų ir tokių, kurias dar galima suremontuoti, automobilių dalis siekė 57,6 proc., o 1949-ųjų vasarą – 59,5 proc. Visgi VK konstatavo, kad nors bendra autotransporto parko būklė ir gerėja, kai kurios organizacijos nevykdė ankstesnių jo sprendimų ir dėl to jų valdomo technikos parko būklė buvo bloga. Šios organizacijos ir toliau laikė savo automobilius po atviru dangumi, tad jie rūdydavo ir būdavo išrenkami dalimis, mašinos buvo eksploatuojamos neatliekant profilaktikos, remonto darbai nebuvo vykdomi laiku.

Tarp tokių itin apsileidusių organizacijų buvo paminėtos Žvejybos uostas (tik 18,7 proc, techniškai tvarkingų automobilių), Gamykla Nr. 7 (nesutaisomi buvo šeši iš septynių automobilių), fabrikai „Gulbė” ir „Trinyčiai”.

Reaguodamas į tokią padėtį VK pareigojo iki lapkričio visoms organizacijoms įrengti garažus savo transporto priemonėms, parengti autoūkių planus, mašinų profilaktikos ir remonto grafikus, atsarginių detalių apskaitą ir kt.

Autoūkių viršininkams buvo nurodyta, kad jie bus asmeniškai traukiami atsakomybėn, jei bus eksploatuojamos techniškai netvarkingos, nešvarios, nedažytos mašinos, jos bus be numerių.

Iš minėtųjų labiausiai apsileidusių organizacijų nuskausmintas buvo tik Žvejybos uostas. Už autoparko sugriovimą viršininkas drg. Minejevas buvo įspėtas ir kartu jam pasiūlyta atleisti Transporto skyriaus viršininką drg. Zemenkovą.

Tame pačiame sprendime taip pat buvo išdėstyta, kad „Vodokanalo” direktorius R. Klingeris Teatro aikštėje vis dar neįrengė viešosios automobilių plovyklos, tad buvo perspėtas, kad jei to nepadarys per ateinančias dvi savaites, bus patrauktas atsakomybėn.

Prie miesto autotransporto techninės būklės reikalų VK sugrįžo 1950-ųjų sausį. Tada priimtame sprendime irgi buvo konstatuota, jog lyginant pirmus pusmečius automobilių skaičius išaugo dar dešimtadaliu (tai esą nulėmė naujos sovietinės gamybos mašinos), o techniškai tvarkingų jau padaugėjo iki 68 proc. Visgi ir vėl VK prisiėjo konstatuoti, kad periodinės techninės apžiūros metu paaiškėjo, jog daugelyje miesto autoūkių planavimas ir apskaita buvo vykdomi silpnai. Pavyzdžiui, nebuvo padangų kartotekų, retai kada buvo įrengiami tepalų filtrai, o jei ir įrengti, tai nekeisti taip, kaip priklauso, retai kur remontuoti sugedę spidometrai, „daug kuro ir tepalų nueidavo į šoną” ir t.t.

Tarp blogiausiai tuo metu besitvarkiusių organizacijų VK vėl įvardijo Žvejybos uostą, nors ten jau ir buvo kitas autoūkio vedėjas (drg. Sekirko). Iš 18 ten apžiūrėtų automobilių net dešimčiai reikėjo kapitalinio remonto. Paminėta, kad sunkvežimio ЯГ-4 kapitalinis remontas buvo vykdomas jau dvejus metus, o per tą laiką iškomplektuotos detalės buvo pavogtos. Visos mašinos čia buvo laikomos ne garažuose, o tam nepritaikytuose, įvairiomis atliekomis užverstuose tvartuose. Dėl darbo drausmės trūkumo Žvejybos uosto automobiliai jau buvo papuolę į tris avarijas.

Konstatuota, kad panaši situacija vėl buvo ir Gamykloje Nr. 7, kur iš 7 automobilių remontuotini buvo tik trys. O visi trys Zagotzerno automobiliai turėjo būti remontuojami, tačiau stovėjo su nuleistomis padangomis, net „įaugę į žemę” – organizacija vietoje to, kad juos remontuotų, tiesiog nuomojosi kitas transporto priemones, tam išleisdama nemenkas sumas.

Panaši situacija, anot VK, buvo ir Miško gamykloje Nr. 2, Sviesto ir sūrio bazėje, Duonos ir Žuvies kombinatuose, Techmortranse, Voentorge. O pavyzdingomis organizacijomis buvo įvardintos Jūrų uostas (techniškai tvarkingi 44 iš 48 automobilių), Autotransporto kontora (38 iš 41), Laivų remonto įmonė (9 iš 11).

Reaguodamas į tokią padėtį VK vėl priėmė sprendimą, beveik identišką priimtajam prieš pusmetį, tik papildomai buvo nuspręsta kreiptis į LTSR ministrų tarybą, kad ši Klaipėdoje įkurtų visam miestui skirtas automobilių remonto dirbtuves.

Trūko kvalifikuotų vairuotojų

1949 metų liepos viduryje VK buvo užsimojęs spręsti kvalifikuotų vairuotojų trūkumo problemą.

Tokio sprendimo preambulėje miesto valdžia konstatavo, kad nuo 1946-ųjų iki pirmo 1949-ųjų pusmečio automobilių skaičius mieste išaugo net 85 proc. ir ėmė trūkti tiek kvalifikuotų vairuotojų, tiek ir remontininkų.

Tad VK kreipėsi į Lietuvos TSR ministrų tarybą, kad pastaroji įpareigotų Vyriausios autotransporto valdybos viršininką drg. Artmejevą atidaryti Klaipėdoje nuolat veikiančią automobilių mokyklą, kuri ruoštų vairuotojus ir remontininkus.

Tokią mokyklą planuota įkurti pastate Vytauto g. 18, kur iki tol veikė Kauno automokyklos filialas. VK nurodė Remonto ir statybų specmontažo artelės viršininkui drg. Audukoniui šias patalpas suremontuoti iki spalio.

Taksi – penkios stovėjimo vietos

Dar po mėnesio VK ėmėsi tvarkyti taksi reikalus.

Lengviesiems GAZ-M-20 „Pobeda” markės taksi buvo leista kursuoti mieste visomis kryptimis, o stovėjimui numatytos penkios vietos: Radijomazgas, Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, Autobusų žiedas, stotis, Melnragė ir Giruliai. O krovininiams taksi buvo leista stovėti tik prie stoties.

Taip pat šiuo sprendimu buvo nustatytos baudos asmenims, atsisakiusiems apmokėti už taksi paslaugas. Milicija jiems galėjo skirti iki 3 kartų nei nesumokėta suma didesnę baudą, bet ji negalėjo viršyti 100 rublių. Papildomai turėjo būti išieškota ir nesumokėta suma, ir padengtas prastovos bei laukimo laikas.

Sprendime buvo numatyta, kad jis galios dvejus metus.

Gatvių judėjimo reguliavimo batalionas ir pirmieji šviesoforai

Tačiau su minėtojo ir kitų sprendimų kontrole tuo metu tikriausiai galėjo kilti problemų – tarp VK dokumentų yra Lietuvos TSR Finansų ministerijos 1950 m. pradžioje uostamiesčio valdžiai atsiųstas raštas, kuriuo finansų ministro pavaduotojas, Finansinės tarnybos vyr. patarėjas A. Bobrov informavo, kad peržiūrėjus Klaipėdos miesto vietinio biudžeto projektą 1950 metams „gatvių judėjimo reguliavimui numatyta 200 /du šimtai / tūkstančių rb” ir papildomų lėšų „gatvių judėjimo reguliavimo bataliono” etatų padidinimui skirti nėra galimybės.

Visgi toks centrinės valdžios atsakymas VK entuziazmo daryti tvarką miesto gatvėse neatšaldė ir jau po savaitės jis priėmė sprendimą dėl „autotransporto ir pėsčiųjų judėjimo sutvarkymo”.

Šiuo sprendimu Miesto ūkio skyrius buvo įpareigotas per pirmus du 1950-ųjų ketvirčius įsigyti ir įrengti septynis šviesoforus. Pastarieji turėjo būti pastatyti šiose gatvių sankryžose: Raudonosios armijos (dabar – Šaulių) ir Lenino (dabar – Vilties); Jono Biliūno (dabar – Galinio Pylimo) ir Minijos; Salomėjos Nėries ir Lenino; Donelaičio ir Maksimo Gorkio (dabar – Liepų); Dangės – Tarybų (dabar – Atgimimo) aikštė; Pergalės (dabar – Tiltų) ir Žvejų (prie tilto) bei dar vienas buvo numatytas nekonkretizuotoje Tarybų aikštės vietoje.

Kelių ir tiltų trestui buvo nurodyta intensyvaus eismo gatvėse įrengti 47 pėsčiųjų perėjų ženklus. Tokiomis gatvėmis VK tuo metu laikė Montės (dabar – Herkaus Manto), Simono Daukanto, Tarybų aikštę, Dangės, Pergalės, Lenino, M. Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus) ir Maksimo Gorkio.

Taip pat trestui buvo nurodyta įsigyti 2278 smeigtukus, kuriais turėjo būti atskirtos STOP linijos ir pėsčiųjų perėjos. Susiderinęs su Valstybine autotransporto inspekcija trestas turėjo pagaminti ir 14 įspėjamųjų ženklų su užrašu „Piliečiai, laikykitės gatvių judėjimo taisyklių, jūs saugote savo gyvybę” ir pan.

Tą pačią dieną VK patvirtino ir naujas transporto bei pėsčiųjų judėjimo taisykles. Jomis pėstieji buvo įpareigoti vaikščioti tik šaligatviais, o kur jų nėra – kelkraščiu arba palei pastatus. Gatves kirsti buvo leista tik pažymėtose perėjose ir sankryžose, „palei šaligatvio liniją”. Vaikai vežimėliuose ir rogėse galėjo būti vežami tik šaligatviais. Taip pat buvo nurodyta nepalikti vaikų vienų gatvėse.

Kaip ir 1948-aisiais patvirtintose tokiose taisyklėse, išliko draudimas šaligatviais stumdyti karučius, važinėti rogėmis ir dviračiais, čiuožti slidėmis ar pačiūžomis.

Sunkvežimiams, traktoriams ir vilkikams buvo uždrausta važinėti Montės gatvės atkarpa nuo Liepų iki Janonio gatvės, Lenino gatvės atkarpa nuo Raudonosios armijos iki Salomėjos Nėries gatvės, Bokštų gatve, šiaurine Maksimo Gorkio gatvės dalimi. Vikšriniam transportui papildomai buvo uždrausta važinėti Petro Cvirkos (dabar – Turgaus), Juliaus Janonio, Marijos Melnikaitės, Pergalės gatvėmis ir per Biržos tiltą. Išimtinais atvejais jų vairuotojai turėjo prašytis Kelių ir tiltų tresto leidimo.

Taisyklėse taip pat numatė, kad tokie pat draudimai galioja ir arklių traukiems krovininiams vežimams, kurie papildomai buvo nepageidaujami ir Vilniaus (dabar – Tilžės) gatvėje. Nurodyta, kad jie gali atvažiuoti Mokyklos ir Bangų gatvėmis.

Paprastiems arklių traukiamiems vežimams nuo 8 iki 24 val. buvo uždrausta įvažiuoti tik į Montės, Lenino ir Pergalės gatves.

Visų rūšių transportui buvo uždrausta įvažiuoti į Vežėjų, Galinę, Baltikalnio, Amatų gatves ir šiaurinę Donelaičio aikštės dalį.

Visų rūšių transportui buvo uždrausta užvažiuoti ir stovėti ant šaligatvių. Mašinų stovėjimas buvo uždraustas M. Melnikaitės gatvės atkarpoje nuo Vytauto iki Dangės gatvės bei Pergalės gatvės atkarpoje nuo P. Cvirkos iki Žvejų gatvės. Net sustoti buvo uždrausta Kūlių vartų gatvės atkarpoje nuo Pergalės iki Vilniaus gatvių bei Žvejų gatvėje, iki jos sankirtos su Teatro gatve. Automobilius buvo leista laikyti Stoties ir Teatro aikštėse, prie Ryšių kontoros, Minijos gatvės atkarpoje nuo Pylimo iki Biliūno gatvių.

Šiomis taisyklėmis visų mokymo įstaigų vadovai buvo įpareigoti prie jų įstaigų esančiose gatvėse įrengti ženklus „Atsargiai, pėstieji”, o autoūkių vadovai – „Saugokis automobilio”.

Buvo numatytos ir baudos už šių taisyklių pažeidimus. Pėstiesiems ir dviratininkams už tai grėsė 10 rublių dydžio bauda, o vairuotojams – nuo 10 iki 50 rublių. O už šiurkščius pažeidimus vairuotojams bauda galėjo siekti ir iki 100 rublių arba pareigūnai galėjo paskirti iki 30 dienų trukmės pataisos darbus.

VK nustatė, kad tokios taisyklės mieste galios dvejus metus.

Tą pačią dieną miesto valdžia dar kartą kreipėsi į LTSR ministrų tarybą prašydama, kad ji Klaipėdoje įsteigtų 11 etatų dydžio Kelių ir technikos priežiūros tarnybą ir Kelių eismo reguliavimo tarnyboje įsteigtų 17 naujų etatų. Toks biurokratinio aparato didinimas buvo motyvuojamas tuo, kad per 1947-1949 metais autotransporto skaičius mieste išaugo 50 proc., dauguma gatvių buvo tik 6 metrų pločio, smarkiai daugėjo avarijų, taip pat ir pareikalavusių aukų. Buvo apskaičiuota, kad 28 tokiems naujiems etatams išlaikyti per metus reikės 240 820 rublių.