38 metų Natalija Ciurenko iš Boguslavo miesto, esančio Kijevo apskrityje, visą gyvenimą svajojo gyventi prie jūros. Jos svajonė išsipildė gana liūdnomis aplinkybėmis – kovo 11-ąją ji buvo priversta bėgti iš namų į Klaipėdą kartu su savo 16-os ir 5-erių metų vaikais.

Atvykusi į Klaipėdą ji, kad numalšintų stresą, ištisom dienom ir naktim ėmė megzti, o vėliau suprato, jog tai gali būti jos verslo pradžia.

Nusipirkti siūlų ir kitų medžiagų pradžioje jai padėjo lietuviai. Vėliau ji numegztus žaislus ėmė pardavinėti bei priiminėti naujus užsakymus, už vieną dirbinį gaudama 15-40 eurų.

Jos sūnus mezga pledus – ukrainietė ketina netrukus pradėti pardavinėti žaislas+pledas rinkinius. Moteris aktyviai užsiima šia veikla, turi savo internetinę parduotuvėlę, nes jaučia, jog dar ilgai negrįš namo.

Ji sutiko mums papasakoti apie Boguslavą, kuris įsikūręs netoli tragiškai išgarsėjusių Bučos ir Irpinės miestų, apie tai, kaip jai pavyko adaptuotis Lietuvoje, bei apie savo verslo patirtį.

Rusai vis arčiau ir arčiau

„Pirmasis apie karą, kad ir kaip būtų keista, sužinojo mano vyras, tuo metu buvęs užsienyje. Vasario 24-osios rytą aš, kaip visada, jauniausią dukrą Ariną ruošiau išleisti į darželį, o Romaną – į mokyklą. Staiga man paskambino panikuojantis vyras, kuris teigė internete pamatęs naujienas apie prasidėjusį karą. Aš juo nepatikėjau, kol negavau pranešimo iš mokyklos ir darželio vadovų, jog šiandien šios ugdymo įstaigos nedirbs. Išėjusi į gatvę apstulbau: aplinkui buvo nusidriekusios kilometrinės eilės prie bankų, parduotuvių, degalinių. Tada supratau, kad mus ištiko bėda”, – pasakojimą pradėjo moteris.

Jos vyras Ruslanas jau daugelį metų Klaipėdoje dirba tolimųjų reisų vairuotoju, todėl jis iškart ėmė prašyti Natalijos atvykti pas jį. Moteris atsisakė, ji nusprendė išvykti pas Ruslano tėvus į Šupikų kaimą, esantį netoliese.

„Bet ten net nebuvo, kur pasislėpti. Namo rūsys bet kuriuo metu galėjo užgriūti. Baisu buvo likti ir namie, ir lauke, ir rūsy. Bombonešiai skraidė taip žemai, kad mes aiškiai matėme jų sparnus. Buvo neaišku, nei kur, nei kada nukris sprogmuo. O naujienose skelbė, kad rusai vis artėja ir artėja”, – prisiminė Natalija.

Stipriausi apšaudymai vykdavo naktimis, dėl to visi bijojo užmigti.

„Ėmėme nekęsti vakaro. Prisižiūrėję naujienų, ėmėme bijoti, jog po nakties galime nebeatsibusti. Šviesos nedegėme, kad namas būtų nematomas, o būti tamsoje buvo baugu. Negalėjome sulaukti, kol ateis rytas. Ėmiau bijoti, kad jei nežūsime, tai mums pradės važiuoti stogai”, – pasakojo ukrainietė.

Moteris save kaltina dėl to, jog netikėjo prieš maždaug dvi savaites pasirodžiusiais žurnalistų perspėjimais, jog karas gali prasidėti. Jos kaimynai ne kartą klausė, ar ji yra pasiruošusi būtinus daiktus, ar susitvarkiusi pasą, bet į tai ji tik numodavo ranka. Jai atrodė, kad politikai tiesiog gąsdina vienas kitą, norėdami pasirodyti.

Keliuose – daugybė avarijų

Praleidusi dvi košmariškas savaites, ukrainietė visgi ryžosi bėgti į Klaipėdą. Be to, Ruslano darbdavys nusprendė padėti visų savo darbuotojų ukrainiečių artimiesiems – Natalijos šeimai suteikė butą Baltijos prospekte. Moteris jam už tai labai dėkinga, juk ne kiekviena kompanija tam ryžosi.

„Mes labai bijojome pačios kelionės, juk teko vykti per pusę šalies, aplinkui aidint sprogimams. Mus vežė vyro tėvas, kuris praeity irgi buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Be to, jis dalyvavo ir Afganistano kare, tad jos nervai – plieniniai. Pakely buvo matyti daug avarijų, žmonės buvo apimti panikos. Tiek daug avarijų man dar nebuvo tekę matyti. Kelyje užtrukome vieną parą, miegojome automobilyje”, – pasakojo Natalija.

Sunkiausiai pakelti permainas sekėsi penkiametei moters dukrytei Arinai. Ji vis kartojo: „Noriu eiti į savo darželį, pas savo drauges, nenoriu, kad jūs mane pasiimtumėt”.

Atvykusi Natalija ėmė mąstyti, kur rasti darbą, kad būtų kuo užsiimti. Ukrainoje ji pardavinėjo žaislus internete, taip pat dirbo administratore vaikų kambary. Jai visada patiko dirbti su vaikais. Moters hobis buvo vakarais nerti žaislus, kelis iš jų pasiėmė ir į Lietuvą. Pradžioje juos nusprendė parduoti, padedant socialiniame tinkle susibūrusiai ukrainiečių palaikymo grupei. Nelabai tikėjo, kad pasiseks, bet praėjus vos kelioms minutėms po paskelbimo, jai parašė kelios dešimtys lietuvių.

„Manau, kad žmonės ne tiek norėjo įsigyti žaislą, kiek padėti man, kaip pabėgėlei. Be pasiūlymų nupirkti žaislą, pirkėjai manęs klausinėjo, ar aš turiu, kur gyventi, ką valgyti. Bet labiausiai nudžiugino siuntiniai su medžiagomis, kurios reikalingos žaislams sukurti. Tai man buvo vertingiausia pagalba, nes tada dar nežinojau, ką ir kur nusipirkti”, – pasakojo Natalija.

Nauji siūlai, juostelės, vąšeliai įkvėpė moterį kurti vis naujus žaislus. Dirbdama ji netikrino pašto šiukšliadėžės, kur po pusės metų aptiko 50 užsakymų.

Nunerti žaislą iš storų pliušinių siūlų užtrunka vieną dieną, iš plonų – savaitę.

Iš Donbaso – traumuoti vyrai

Vos tik Natalijos gyvenimas ėmė gerėti, ją ištiko kita nelaimė – nuo infarkto mirė jos brolis. Jis buvo kariškis, tarnavo Donbase Ukrainos karinėse pajėgose.

„Juos dažnai apšaudydavo, jo širdis neištvėrė, – atsidūsta moteris. – Brolį ištiko priepuolis, jis pateko į ligoninę, o kitą dieną jo netekome”.

Brolis – ne vienintelis iš jos pažįstamų, kurių gyvybes nusinešė karas. Daug kareivių iš jų miesto žuvo.

„Mūsų miestas mažas, jame tik 16 tūkst. gyventojų, visi visus pažįsta. Apsilankiusi Boguslavo naujienų tinklapyje, bijau pradėti skaityti. Vienas pranešimas apie mirtį, kitas, ne vieną žuvusįjį pažįstu. Pavyzdžiui, žuvo Arinos darželio draugo tėvas, taip pat mano buvusios kolegės vyras. Kai baigsis karas, šalyje nebebus vyrų. O tie, kurie išgyvens, bus suluošinti fiziškai arba psichiškai. Mūsų mieste yra daug, kariavusių Donbase [2014-2018 m.], iš kur jie grįžo kitokie. Vieni tapo alkoholikais, kiti grįžo pikti, įtūžę. Viskas priklauso nuo to, ką kas patyrė. Bet jų visų akyse – mirtis”, – liūdnai kalbėjo ukrainietė.

Natalijos šeima bando judėti pirmyn. Vasarą sūnus buvo išvykęs kartu su tėvu į reisą po Europą, grįžo rugsėjo pradžioje į mokyklą. Pavasarį jis mokėsi lietuviškoje mokykloje, o dabar užsirašė į Tarptautinę Ukrainos mokyklą. Ieško, kur galima būtų lankyti bokso užsiėmimus. Arina toliau lanko lietuvišką darželį, kuriame yra ir ukrainietiška grupė, ji jau pradėjo kalbėti lietuviškai. Natalija džiaugiasi, kad jos vaikai šiuo metu yra ne Ukrainoje.

„Sūnaus klasiokai Boguslave dabar mokosi įprastai, ne nuotoliniu būdu. Pasakoja, jog vos jiems atėjus į pamokas, prasideda oro pavojus ir jie bėga į rūsį. Grįžus iš rūsio, dažnai pamokos jau būna pasibaigusios. Laikas eiti namo. Argi tai mokymasis?” – retoriškai klausė Natalija.

Užsienyje Romanas ne pagal metus suvyriškėjo.

„Per karą mano sūnus iš berniuko tapo vyru. Kol vyras užsienyje, jis man padeda išgyventi svetimoje šalyje. Kai aš imu dejuoti, jis trinkteli kumščiu į stalą ir užrinka: „Baik, aš sakau – viskas bus normaliai!” O aš kartais išskystu. Visi šitie septyni mėnesiai – baisūs. Tai, kad mes išvykome, nereiškia, jog mes nieko nebijome. Kasdien nerimauju dėl savo senos mamos ir vyro tėvų, likusių Ukrainoje. Neramina ir naujienos: tai sprogimas Kramatorsko autobusų stoty, tai mamos ir jos trejų mėnesių dukrelės žūtis Odesoje ar ketverių metukų mergaitės mirtis Vinicoje. Man ir savęs, ir jų visų gaila. Dėl ko visa tai vyksta?” – klausia Klaipėdoje prieglobstį radusi pabėgėlė.