P0

Kultūra, Svarbu

Benas Šarka, magistras apeigūnas (5)

Linas Poška
2022-10-02


Pirmadienį (spalio 3 d. ) 17 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje bus pristatomas 2022 metų almanachas „Baltija”. Įėjimas laisvas. Maloniai sutikus almanacho sudarytojai, publikuojame vieną iš šio almanacho straipsnių.

Beno Šarkos absencija keliasdešimties Klaipėdos kultūros magistrų sąraše paskutiniais metais spengė: juk tokio lygio menininkus pas mus ant rankų pirštų galima suskaičiuoti. Bet tuo pačiu suvokiau, jog jis yra „ne to formato“, taigi ir stebėtis nebuvo ko.

Beną Šarką, manau, dar negreit kvies į kokią nors inauguraciją savo menų rodyti, nes apoloniškas nebent jo kūnas, o ne tai, ką su juo jis veikia. Martyno Vainoriaus nuotr.

O koks gi tas kultūros magistro vardo formatas? Nelįsdamas į formalius šito vardo suteikimo nuostatus galiu pasakyti, jog pagal pas mus jau nusistovėjusią praktiką pirmiausia tai yra – itin kultūringas žmogus, galintis net ir kitus tos kultūros pamokyti (magister – mokytojas).Gali būti net ir menininkas mūsų magistru. Tačiau – ne bet koks. Tik toksai, kurio kūryboje vyrauja harmoningas apoloniškasis pradas (Die Geburt der Tragödie aus dem Geiste der Musik). Toksai menininkas, kurį galima pakviesti į mero inauguraciją ką nors ten sušokti ar padainuoti, ir visiems patiks.

Beną Šarką, manau, dar negreit kvies į kokią nors inauguraciją savo menų rodyti, nes apoloniškas nebent jo kūnas, o ne tai, ką su juo jis veikia.

Taigi džiaugiuosi, kad šiemet komisija netikėtai praplėtė garbės vardo formatą.

Abiem svetimas

Performansininkai Beną priskiria teatralams, teatralai – performeriams, o jis yra toks koks yra, pats iš savęs. Bet jeigu sutarsime, kad jis yra ir performeris, kaip jo kūryba atrodo šalia kolegų šalies kontekste?

Aktualiausi performanso baruose šiuo metu yra vizažistas Dainius Liškevičius (2021 metų Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už „kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinėmis meno priemonėmis“) bei stilistė Agnė Jagelavičiūtė, dar be premijų.

Kultūros straipsnių vidus

Beno sprendimai kiti: jis nenaudoja garantuotų dirgiklių ir neformuoja vienos aiškiai žiūrovo skaitomos žinios, taigi ir negali tikėtis panašaus populiarumo. Pasirinkęs apeigų formą, tame aukojime įprastai aukoja ir perregimą naratyvumą, palikdamas erdvės interpretacijai. Ir, panašu, skirtingi žiūrovai tuo pačiu metu stebi skirtingus spektaklius.

Tad greta kitų performerių jis atrodo veikiau kaip rašytojas greta žurnalistų: žurnalisto straipsnį knieti aptarti, o po geros knygos norisi tylėti.

Taip, rizikuoja

Buvau senovėje tame spektaklyje, kai Benas užsiliepsnojo ir performansas skaudžiai perėjo į hepeningą. Po daugelio metų jau bibliotekoje neramiai žiūrėjau, kaip artistas suka dalgį, pririštą, mano akimis, – patrešusiu šniūru.

Ne dėl savęs pergyvenau, aš tai šeštoje eilėje. O pirmojoje taigi sėdėjo iškilūs liberalai – Gentvilas, Donskis … Po dalgiu, faktiškai.

Bet tikroji rizika yra estetinė, ir Benas Šarka dirba paribyje, kartais peržengdamas ribą ir pralaimėdamas. Bent jau man yra tekę matyti.

O kartais, matyt, sėkmė priklauso ir nuo publikos įsitraukimo. Klasikinį Topor sosi teko matyti ir puikų, ir visai subyrėjusį; niekaip kitaip kaip
kurčia ir akla publika to negalėjau paaiškinti. 

Kaip ten bebūtų – „mano naktys šviesesnės už jūsų dienas“, tas Beno atvirumas estetinei rizikai, apdrausdamas jį nuo pakvietimo į inauguracijos iškilmes, tuo pačiu duoda peno kitoms taip pat neramioms, ieškančioms sieloms. Nuo savęs pridursiu: ir užtikrina kūrybinę jaunystę.

Taigi džiaukimės

Kur gamybininkas mato problemą – menininkas mato galimybę. Kai pandemijos metu teatrai buvo priversti apriboti veiklą, Šarka perėjo prie veiksmo ikonografavimo. Įsibauginusiai visuomenei per porą metų jis pateikė nuotraukų ciklus žymomis #niekas niekur neartėja ir #laiko
nėra.

Išlikdamas įprasto paradoksalumo (na taip, o kaip be oksimorono pasakysi?) rėmuose Benas parodė iki šiol neįprastą švelnumą mažutėliams: guodžiantys, įkvepiantys, pralinksminantys paveikslėliai paveikiai rodė, kad iš tikrųjų niekas niekur neartėja – tiesiog ir taip viskas yra arti, ir tai nėra blogai. Tai vadinasi žmogiškąja būtimi. O juk mes ir norime būti žmonėmis?

Nebūtų tai pavykę be jo fotografo takto. Rodė tai, kas yra, ir nerodė nuo savęs, ko nėra. Ne visi fotomenininkai sugeba taip apsiriboti.

Kaip taisyklė, tose ikonose galėjome matyti kiškį/zuikį/triušį įvairiose aplinkybėse.

Ilgos ausys – prisikėlimo ir narsumo ženklas

Beno triušiui turbūt jau daugiau nei 10 metų. Pats artistas savo kiškį/triušį kildina iš Tibeto ir pasakodamas dar papučia parabudistinės miglos. Tebūnie.

Man ilgą laiką artimesnė atrodė jo giminystė Triušiui iš Švankmajerio „Alisos“: toks pat nuožmiai ir beprasmiškai veiklus gidas po užburtą pasaulį.

Vergilijaus nesame nusipelnę, tai jau po Klaipėdos pragaro/rojaus ratus toksai tat pakvaišęs vedlys mus lydėdavo. Tie pasirodymai paprastai turėdavo stiprų socialinį dėmenį, jis prasišviečia ir dabar.

Bet paskutiniu metu – #niekas niekur neartėja – ryškėja jo giminystė su Velykų zuikučiu: optimistiniu ir šventišku. Suprantu, kad tai rizikingas teiginys. Bet į tai atsakysiu: kokia epocha, tokios jau ir jos šventės su jų optimizmais. Kitokių neužvežė.

Ir, tuo pačiu, – tai narsusis zuikis. Išgyventi pasaulyje be ilčių, nagų ir ragų reikia nepalaužiamo narsumo. Geriausiai tai supranta kariškiai. Čia vieta nurodyti II pasaulinio karo dainą Run rabbit run (1939): linksma „vežanti“ muzika kontrastuoja su, delikačiai tariant, kulinariniu teksto turiniu. Bet, kaip ten bebūtų, tekste reiškiamas ir įsitikinimas, jog tam triušiui, įdėjus šiek tiek pastangų, viskas baigsis gerai ir pyrage jis nebus užkeptas.

Apie gimines

Artimų Benui kūrybinių sielų matyčiau ne scenoje ar aikštėse, o kitose kūrybos srityse. Matau jo giminystę su Viliumi Orvydu ir ypač su Antanu Mončiu.

Ką norėjo mums pranešti Mončys iš rąsto išskaptuodamas grandinę? Kad tai, kas mums atrodo rigidiška, iš tikrųjų turi savyje lankstumo pažadą? Ir tai, bet ne vien tai. Nuostaba prieš pasaulio burtus ir bandymas pasaulį atkerėti.

Benas irgi savo apeigomis imasi atkerėti pasaulį. Nereikėtų tos metaforos suvokti pernelyg tiesmukai: tai apeigos tik tokia prasme, kaip ir Broniaus Kutavičiaus Paskutinės pagonių apeigos. Nereikėtų pagal jas studijuoti baltų mitologijos. Nebent – jei sutarsime, kad ir šiandien gyvename mitiniame laike.

Klaipėdoje reikia gyventi ilgai

Pusė Beno kartos jau išmirė: nebėra Urbono, Mosėnų, Poškaus, Ulevičiaus, Donskio…

Patį Šarką jaunoji Lietuvos karta suvokia kaip XX amžiaus performanso klasiką, dar pakrutantį ir šiomis dienomis – pirmasis apypilnio metro biografinis filmas apie jį buvo susuktas jau prieš 20 metų.

Bet Klaipėdoje reikia gyventi ilgai, kad kūrėją įvertintumėme. Benas taip ir daro, pamažėle artėdamas prie savo septintojo dešimtmečio. Reguliarios vėsaus vandens procedūros padeda išlaikyti ne prastesnę kaip Dainiaus Kepenio fizinę formą, judrumas scenoje palaiko raumenų tonusą.

O šiemet valdžios išduotas sertifikatas, tikėkimės, atstos iki šiol trūkstamas kvalifikacines pažymas bendraujant su Kultūros skyriumi.


    2022-10-02

    5 komentarai “Benas Šarka, magistras apeigūnas”

    1. AvatarReda (IP: 78.56.167.123)

      Su malonumu perskaičiau. Kaip apeigiškai apie Beno apeigas. Sluoknis po sluoksniu.

    2. AvatarSeubūnas (IP: 45.82.33.15)

      Jau apgailėtina visa tai. Nieko naujo, tas pats tiek metų, išsiplikina ir skiedžia briedą, tiksliau seną briedą.
      O Urbonas ir Mosėnas alkoholikai, radote ką paminėti. Ne kažką

    3. Avatarnuomonė (IP: 78.57.217.118)

      tas nuogo kūno, nuvalkiotų alegorijų naudojimas ir demonstravimas, manau daugiau susijęs su autoriaus vidine savijauta, yra skirtas paties saviraiškai ir, gal būt, malonumui; nieko naujo žiūrovams – sukelia tik gailestį.

    4. AvatarT (IP: 193.138.218.250)

      Kažkokia logorėja.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt