Rinkimų politinė kampanija į savivaldybių tarybas prasideda spalio 7 d. Patys rinkimai vyks 2023 m. kovo 5 d. Iš tikrųjų, jau senokai vyksta rinkiminė kova dėl Klaipėdos miesto tarybos nario mandato ir mero posto.

Klaipėdoje ryškiausias politinės kovos „riteris“ yra Artūras Šulcas. Jis naudoja taktiką, kuri vadinama patyčiomis. Jos nukreiptos į vadinamuosius protesto balsus. Kiek tyčiotųsi A. Šulcas iš konservatorių ar liberalų kandidatų, vis tiek jų rinkėjai ateis balsuoti. Ištikimybė Vytautui Landsbergiui, liberalams yra įaugusi į jų sąmonę, todėl patyčiomis nepakeisi jų pasirinkimo, jie kryžiumi gula už savo partiją ir partijos parinktą kandidatą į merus.

Artūras Šulcas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Rinkėjai, kurie vadinami protesto balsais, aiškina, jog A. Šulcas rašo daug teisybės. Jei patyčias laikytume tiesa, tai rinkėjo pasirinkimas aiškus – jis neis balsuoti, nes visi kandidatai ir jų partijos, rinkiminiai komitetai yra „koketės“. Jie nenorės, kad apie juos sakytų, jog yra „apie Dumpių sąvartyną besisukantys kriminaliniai elementai ir elementės”.

2019 metais į Savivaldybės rinkimus Klaipėdos mieste atėjo balsuoti 48 proc. rinkėjų. Prieš ketverius metus rinkėjai, kurie palaikė sistemines ir nesistemines partijas, pasidalino po lygiai, tačiau balansą pakeitė nesisteminių partijų gausa: Žaliųjų partija, Pakso, Darbo partijos ir panašiai, kurios kiekviena gavo po 2 procentus balsų. Šių partijų surinkti balsai atiteko partijoms, kurios surinko ne mažiau kaip 4 procentus rinkėjų balsų.

Ko bijo konservatoriai ir liberalai? Bijo, kad gali ateiti prie balsadėžių apie 60 procentų rinkėjų, t.y. protesto balsai, kurie palaiko valstiečius, Vaitkų ir Puteikį ir iš esmės pakeisti miesto Tarybos sudėtį.

Konservatoriai ir liberalai su Skvernelio partija taps opozicija ir atsisės keveriems metams ant atsarginių suolelio. Koks išsigelbėjimas? Priversti protesto rinkėją sėdėti namuose, t. y. tyčiotis iš visų kandidatų. Tokį liberalams ir konservatoriams naudingą darbą dirba Artūras Šulcas – patyčių meistras.

Sisteminės partijos taip pat sveikina bet kokį susiskaldymą.

Klaipėdoje nuo 2019 metų „valstiečių“ partijos veidas buvo Arvydas Vaitkus. Valstiečiai prieš 2023 metų rinkimus į savivaldybių tarybas keičia savo kandidatą į Ligitą Girskienę. Ar jų rinkėjas taip pat pakeis kandidatą į merus A. Vaitkų į L. Girskienę? Ar penkiasdešimt procentų „valstiečių“ rinkėjų balsuos už L. Girskienę, o kita dalis – rinksis A. Vaitkų, ar nusivylę dirbtinu jėgų skaldymu, rinksis visai kitą kandidatą?

Klaipėdoje rusakalbių tema ir prieš rinkimus ir po rinkimų yra viena aktualiausių. Jos taip pat imasi A. Šulcas.

Liberalai ir konservatoriai turi savo, kaip jiems atrodo, teisingą požiūrį, jog sovietai buvo okupantai ir okupantų palikimas – tarybinių karių paminklai turi būti nukelti. Taip, sovietai buvo okupantai, jie kartu su naciais 1939 m. rugpjūčio mėn. 23 d. pasidalino Europą ir pagal slaptuosius protokolus Lietuva iš pradžių turėjo priklausyti naciams, bet vėliau, kai Lietuva pati nedalyvavo Vilniaus susigrąžinime, susitarė, kad Lietuvą gali pasiimti Stalinas.

Sovietų sąjunga neigė, kad bičiuliavosi su naciais, neigė, kad pasirašė Ribentropo –Molotovo paktą. Šiandien daliai rusakalbių apie nacių ir sovietų protu nesuvokiamos sutartys yra nemaloni tiesa, todėl jas neigia. Jei ne dviejų diktatorių susitarimas, galbūt net II pasaulinio karo nebūtų arba jis būtų atnešęs žymiai mažiau aukų.

Pasaulis apie Ribentropo – Molotovo paktą sužinojo tik 1945 metais, pralaimėjus naciams, o rusai tik 1989 metų gruodžio 24-ąją, kai Sovietų Sąjungos (SSRS) liaudies deputatų antrajame suvažiavime Aleksandras Jakovlevas perskaitė pranešimą apie 1939 m. TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartį (Molotovo-Ribentropo paktą) ir slaptuosius protokolus. Po pakartotinio balsavimo suvažiavimas priėmė rezoliuciją, pirmą kartą oficialiai pripažįstančią slaptų protokolų egzistavimą.

Sovietų kariuomenės kariai, kurie žuvo ir kuriems pastatyti paminklai, nežinojo apie niekšišką susitarimą, apie karą, kurio galėjo ir nebūti. Paminklų aukštis jiems gyvybės nesugrąžins. Konservatoriai ir liberalai nutarė, kad sovietų okupacija ir tarybinių karių paminklai yra viena nedaloma visuma ir juos reikalavo nukelti. Visuomenėje kilo psichozė: jei nepalaikai paminklų nukėlimo, esi kremlinis, priešas. Aišku, kad valdantieji turi didesnes galimybes platinti savo tiesą, o jiems nepritariantys, kurie žuvusius karius nesutapatina su santvarka, lieka neišgirsti.

Nemanau, kad Viačiaslavo Titovo Facebooke parašyti teiginiai padės atrasti balansą tarp tų, kurie už paminklų nukėlimą ir tų, kurie nori, kad liktų paminklai tarybiniams kariams. Atvirkščiai, liberalams ir konservatoriams ir jų „riteriui“ A. Šulcui sudarė galimybes dar kartą paskelbti, kad šalia yra priešas. Karščiausi liberalų ir konservatorių rėmėjai priekaištauja valstybės saugumo institucijai, kuri, neva, nesiima būtinų priemonių.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Karas Ukrainoje mums, lietuviškųjų „banderovcų“ palikuonims, leidžia pateikti savo tėvų ir pačių išgyventą istoriją ir tvirtai laikytis tos pasaulėžiūros, kurią įdiegė tėvai. Todėl labai nemaloniai nuteikė Vytauto Landsbergio ir konservatorių partijos narių Gabrielio Landsbergio, Lauryno Kasčiūno pasisakymai, kad įsileidus iš Kaliningrado apie 30 tūkst. lietuvių kilmės asmenų gali iškilti pavojus Lietuvai.

Konservatoriai, nustokite skleisti dezinformaciją, nustokite kaip sovietai meluoti! Lietuvai ne lietuvių kilmės vaikinai nuo Karaliaučiaus kelia grėsmę, bet Putino propagandistų ir konservatorių teiginiai, jog Lietuva iki šių dienų garbina žydšaudžius, kad mūsų valstybė – tai nacių kolaborantų kraštas. Putino kariuomenė ateis bausti nacių kolaborantų tautą ir okupuos jos žemes. Štai reali ir tikra grėsmė. Tą grėsmę skleidžia G. Landsbergis, reikalaudamas nukelti paminklą tautos didvyriui Juozui Krikštaponiui.

Panašiai mūsų didvyrius vertina ir V. Titovas. Tad kodėl konservatoriai – geriečiai, o V. Titovas – blogietis, kai abi šios politinės jėgos yra tikros grėsmės platintojai?

Ukrainos pergalė – tai „banderovcų“ reabilitacija, tai ir galimybė lietuviams nusiimti melagingą sovietų klišę – žydšaudžių kraštas. Jei Kremlius netenka galimybės papildyti savo kariuomenės gyvąja jėga apie 30 tūkstančių mobilizuotųjų, tai žingsnis ukrainiečių pergalės link. Todėl Lietuva turi priimti jaunuolius iš Karaliaučiaus krašto.

Sveikinu Petro Gražulio siūlymą, kurį jis teikė Seimui, kad reikia įsileisti nuo mobilizacijos bėgančius lietuvių kilmės Kaliningrado gyventojus. Seimo narys teigia, jog atsisakydami juos įsileisti, stipriname Rusijos kariuomenę. Kodėl konservatoriai viską apverčia aukštyn kojom? Grėsmė Lietuvai yra ne Karaliaučiaus krašto jaunimas, bet Kremliaus pergalė Ukrainoje.

Kuriame fronte dirba A. Šulcas? Manau, kad ne Lietuvos naudai, nes mato tik vieną grėsmę – V. Titovą ir nemato netgi didesnės grėsmės – konservatorių ir liberalų, kurie atmetė Seimo nario teiktą įstatymo pataisą, kurios tikslas – silpninti okupacinę Kremliaus kariuomenę.

Šis tekstas – asmeninė autorės nuomonė.