Pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve šiuo metu saugomus uostamiesčio Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus publikacijas rengianti „Atvira Klaipėda” šįkart papasakoja vieną iš, ko gero, svarbiausių 1949-ųjų miesto valdžios sprendimų – Kultūros ir poilsio parko įkūrimą.

Lapkričio 15-ąją sukaks 73 metai, kai VK dalyje buvusio senojo miško oficialiai įkūrė šį parką.

Užtikrins palikuonių padėką”

Jolantos Norkienės-Kokkalis sudarytoje knygoje „Klaipėdos parko istorija” kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas rašo, kad 1670 m. Juozapo Naronskio žemėlapyje dabartinio Melnragės ir Girulių miško teritorija žymima kaip smėlio kopų ir smėlynų dykynė. 1725 m. Von Bosse žemėlapyje irgi nėra jokio Melnragės miško. 1785 m. Klaipėdos plane nuo pat Kuršių marių įtekėjimo į jūrą iki dabartinių Girulių taip pat nėra jokio žalio plotelio – žymimos tik aukštos smėlio kopos ir aukštas krantas.

1809 m. miesto deputatas Forsteris parengė šiaurinių užmiesčio plotų ir nerijos apželdinimo planą.

„Nereikia neigti, kad šis darbas bus nuobodus ir varginantis, tačiau ištvermė ir atkaklumas bei nuoširdus noras atnešti naudą visuomenei, nors dažnai neišsipildę lūkesčiai ir trukdo siekti tikslo, užtikrins palikuonių padėką tiems, kurie šį didelį darbą vykdys ir jam vadovaus”, – tada teigė įžvalgusis deputatas.

1819 m. Prūsijos karalius perdavė pirklių bendrijai Šiaurės plantacijos teritoriją miškui apželdinti.

„Sodinant mišką čia daugiausiai pastangų įdėjo komercijos tarėjas Johannas Aolphas Klempowas (atsikėlęs į Klaipėdą iš Liubeko 1812 m., mirė 1843 m. kovo 5 d., sulaukęs 63 metų). Jis įkūrė Plantacijos girininkiją, kuri buvo pavadinta jo vardu – „Klempow”. Ši girininkija tapo Melnragės miško atkūrimo pradininke”, – rašo K. Demereckas.

1834 m. balandžio 4 d. karaliaus įsaku miesto dar gavo 185 margus žemės Melnragėje ir 294 margus smėlynų. Už šiuos plotus nereikėjo mokėti mokesčių, bet laikui bėgant miestas turėjo jas apsodinti mišku (milžiniška smėlio dykynė matyti aukščiau pateiktame XIX a. pirmos pusės žemėlapyje iš Berlyno valstybinės bibliotekos rinkinio, paskelbtame knygoje „Klaipėdos parko istorija”).

1868 metais užaugęs miškas jau buvo vadinamas Klaipėdos miesto ir pirklių plantacija.

Pilna sprogmenų ir šovinių

1945-ųjų gegužę į Klaipėdą su tėvais atvykęs tuomet šešiametis Liudas Dambrauskas J. Norkienei-Kokkalis pasakojo, kad dar būdamas ikimokyklinukas su tėvu ne kartą lankėsi dabartinėje miesto parko teritorijoje.

„Abipus centrinės parko alėjos buvo kelios ilgos kapavietės su neaukštais mediniais kryžiais. Kelios ilgos duobės buvo tuščios, alėjos centre stovėjo didžiulis medinis kryžius. Raupsuotųjų ligoninės vietoje styrojo griuvėsių krūva, o parko teritorijoje mėtėsi daugybė įvairiausiu sprogmenų. Vakarinėje parko dalyje, ties posūkiu į Girulius, parko pusėje gulėjo nuvirtę pusvagoniai be stogų, prikrauti vokiškais užrašais išmargintų maišų su jau suakmenėjusiu cementu. Kitoje geležinkelio pusėje stovėjo eilė sugadintų, pusiau išardytų garvežių išdaužytais langais. Po metų kitų miesto parkas buvo šiaurinės miesto dalies paauglių berniukų traukos centras. Čia atėjus ir rankomis pakapsčius dar žole neužaugusias vietas buvo galima rasti daugybę vokiškų šovinių su varinėmis kulkomis ir žaliu laku dengtomis gilzėmis. Miške darbavosi daug suaugusių vyrų, kurie lupinėjo nuo nesprogusių artilerijos sviedinių varinius žiedus ir juos parduodavo dabartinės M. Mažvydo alėjos ir Herkaus Mano gatvės kampe, rūsyje, buvusioje metalo supirktuvėje”, – L. Dambrausko prisiminimus knygon suguldė J. Norkienė-Kokkalis.

Nuo 1945 m. rudens iki 2007-ųjų Klaipėdoje gyvenęs Vytautas Rimgaila knygos sudarytojai pasakojo, kad 1945-aisiais, kai jam buvo aštuoniolika, vaizdas parke buvo siaubingas – visur buvo iškasti apkasai, stovėjo iš iškirstų medžių paskubomis pastatyti laikini kariniai-inžineriniai įtvirtinimai.

1947 metais būsimame parke dar stovėjo vokiečių karinės technikos likučiai. Stanislovo Laukio nuotrauka, paskelbta knygoje „Klaipėdos parko istorija”

„1945-1946 metais parke dirbo kariškiai išminuotojai, įvairių sprogmenų pririnkdavę net vežimus. Ypač daug buvo minų, kurias kariškiai veždavo sunaikinti. Dalis sprogmenų buvo užkasta žemėje lyginant apkasus. <…> Prie dabartinio parko, beveik iki pat Girulių geležinkelio stoties, pakelėse buvo daug sudaužytų prekinių ir keleivinių vagonų, įvairios kitos karinės vokiečių technikos”, – pasakojo V. Rimgaila, kuriam teko eiti ardyti prie parko buvusių vagonų, kad pasirinktų varžtų, veržlių, metalo lakštų ir kitų dalių – jos tiko 1947 metais Prekybos uoste montuojant kranus.

Pasak vyro, Klaipėdai ypač sunki buvo 1946-1947 metų žiema, kai užšalo prekybos uostas ir Baltijos jūros pakrantė ir sutriko akmens anglies pristatymas. Dėl to kai kurie klaipėdiečiai ėjo į būsimą parką ir rinko, kirto medžius, ardė karinius-inžinerinius įtvirtinimus, kuriuose buvo medienos ir įvairiais būdais gabenosi ją į namus.

Buvo ir tvora, ir vartai

1949-ųjų lapkričio 15 d. Klaipėdos VK priėmė sprendimą „Dėl miesto kultūros ir poilsio parko atidarymo”. Jis motyvuotas rugsėjo gale priimtu valstybinės etatų komisijos sprendimu ir spalio viduryje atsiųstu Lietuvos TSR Finansų ministerijos raštu.

Kultūrinio švietimo skyriaus vedėjas drg. Teterinas net atgaline data – nuo lapkričio 1 d. – buvo įpareigotas pradėti parko kūrimo darbus 20 ha plote, „miesto stadiono rajone”. Buvo nurodyta, kad visi darbai turi būti baigti iki 1950 m. gegužės 1-osios.

1950-ųjų kovą VK nusprendė skirti papildomą dotaciją parko kūrimo darbams. Šiame dokumente papildomai paminėta, kad parkas buvo įkurtas ir remiantis 1948 m. gegužės 20 d. LTSR ministrų tarybos sprendimu.

Šio savo sprendimo preambulėje VK dėstė, kad reikia parengti „horizontalų ir vertikalų” parko projektą, pastatyti medinę-plytinę parko tvorą, vartus, vasaros estradą, įrengti alėjas ir kita, o metų pradžioje tokiems darbams skirtų 46 000 rublių neužtenka.

Tad miesto valdžia parko kūrimo darbams papildomai skyrė 150 000 rublių. Jų panaudojimo sąmatoje, kurią parengė parko direktorius Kudirka ir buhalteris Norvila, buvo numatyta, kad projektui prireiks 45 000 rublių, tvorai ir vartams – 50 000 rublių, dekoratyviniams krūmams – 25 000 rublių, estrados projektui – 2 555 rublių, o jos statyboms – 25 000 rublių. Buvo numatyti ir 2 445 rubliai žiemos čiuožyklai įrengti.

Parko vaizdas su jau pastatytais vartais ties dabartine Herkaus Manto gatve. Nuotrauka, paskelbta knygoje „Klaipėdos parko istorija”

Tą pačią dieną VK patvirtino ir parko etatų skaičių – nuspręsta, kad čia dirbs septyni asmenys, kuriems išlaikyti per mėnesį reikės 4050 rublių dydžio algų fondo. Toks etatų skaičius buvo grindžiamas „artimiausiuose miestuose esančių panašaus dydžio” kultūros ir poilsio parkų pavyzdžiu. VK prašė, kad tokią etatų struktūrą patvirtintų Lietuvos TSR Finansų ministerija.

VK manymu, parke turėjo dirbti 980 rublių algos nusipelnęs direktorius, meno vadovas (790 rublių alga), vyriausiasis buhalteris (600 rublių dydžio atlyginimas), instruktorius, kuriam buvo numatyta 550 rublių alga, vyriausiasis sodininkas (410 rublių alga) ir du sodininkai, kas mėnesį turėję gauti po 360 rublių. Tais metais vidutinė alga Sovietų sąjungoje siekė 601 rublį (1961-aisiais buvo atlikta pinigų reforma „nubraukiant nulį” ir vidutinė alga jau sudarė tik 81,3 rublio).