Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ko gero, nutarė: jo kariuomenei pralaimint (geriausiu atveju – nieko nelaimint) mūšio laukuose Ukrainoje, galima esmingiau imtis taikių ukrainiečių žudymo ir jų gyvybiškai svarbios infrastruktūros miestuose naikinimo. Gal jau dešimt dienų Ukrainos sostinė Kijivas, kiti didmiesčiai yra atakuojami raketų, bepiločių dronų antskrydžiais.

Сергій Крук (Ukrainos valstybinės skubios pagalbos tarnyba) nuotr.

Ukrainos prezidento biuro patarėjas Oleksijus Arestovičius tvirtina, esą tokios karo taktikos tikslas – priversti Vakarus, net Ukrainai to nenorint, sėsti prie derybų stalo ir pirmąsyk po 1945 m. Potsdamo padalyti pasaulį į įtakos sferas.

Ponas Putinas greičiausiai yra įtikėjęs, kad tik toks būdas – kada pasaulio galingieji, galintys daryti įtaką savo vasalams, užtikrina visos žmonijos gyvenimo stabilumą. Be revoliucijų, terorizmo beigi kitų negerovių.

Yra politikos analitikų, kurie tvirtina, kad per paskutinius penkiolika metų Kremliaus šeimininkas stačiai nėrėsi iš kailio, kad palaikytų ramybę ir stabilumą visoje buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje (išskyrus gal Baltijos šalis) ir įrodytų demokratiniams Vakarams, kad jo įsivaizduojamas stabilumo užtikrinimo būdas veikia.

Kai kur jam visai pavyko. Tokią prielaidą galėtume daryti stebėdami autoritarinių režimų raidą vidurio Azijoje, Šiaurės Kaukazo teritorijose. Tačiau Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir net Armėnijoje jis patyrė visišką fiasko. Ir dar nė per plauką savo metodais neįtikino demokratinių Vakarų. Nepaisant, kad Vakarai posovietinę Rusiją prieš tris dešimtmečius gražiai priėmė į globalios ekonomikos grandines, pirko žaliavas, šioje šalyje plėtojo gamybą ir dosniai šėrė vis labiau nedemokratinį Maskvos režimą doleriais, svarais beigi eurais.

Kodėl p. Putinui nepavyko iki galo ir ne visur – tema, kuri prašosi išsamių traktatų. Tačiau viena priežastis yra aiški kaip blynas.

Kremliaus viršūnėlė yra sociopatų sambūris. Žmonių, kurie yra nejautrūs kitiems, atsidavę smurto kultui.

Po teisybei dabar kaskart pamatęs ir išgirdęs p. Putiną kalbant agresijos Ukrainoje tema, prisimenu buvusį aukštą Sovietų sąjungos veikėją, vėliau Gruzijos prezidentą Eduardą Ševardnadzę (1928-2014), kurį teko kalbinti Tbilisyje 2006-ųjų lapkritį. Kalbėjomės apie daug ką, apie p. Putiną taip pat. Pokalbis vyko likus beveik dviem metams iki Rusijos sukelto karo su Gruzija, šalių santykiai jau nebebuvo šilti.

Paklaustas kodėl, jo požiūriu, Rusijos prezidentas taip nemėgsta Gruzijos ir kitų po SSRS žlugimo atsiradusių valstybių, p. Ševardnadzė mįslingai atsakė: „Nežinau. Tai, kas ir kodėl įvyksta istorijoje, kartais priklauso nuo labai žemiškų dalykų. Paimkime, pavyzdžiui, Leniną. Jo motina – Marija Aleksandrovna – pirmąjį savo sūnų pagimdė nuo didžiojo kunigaikščio, kuris vėliau tapo Rusijos caru. Vėliau jau nuo kito vyro – dukterį. Po kiek laiko (tai buvo nurodyta iš aukščiau) buvusiai didžiojo kunigaikščio meilužei Simbirske (dabar Uljanovskas) surado į vyrus kažkokį ne visai įgalų Uljanovą ir juos sutuokė. Ištekėjusi moteris pagimdė dar keturis vaikus, tačiau nė vieno jų biologinis tėvas nebuvo Uljanovas. Sovietų laikais tai buvo slepiama. Tačiau kai Volodia Uljanovas (Leninas – aut.) buvo dar jaunas vaikis, jis žinojo savo šeimos istoriją ir kas iš tikrųjų buvo jo motina, gerokai vėliau dievinta sovietinės istorijos vadovėliuose. Dėl to jis – protingas, išsilavinęs ir išsimokslinęs – tuo pat metu buvo gyvuliškai piktas ir žiaurus. Todėl net vakarietišką Karlo Marxo filosofiją pavertė kruviniausiomis skerdynėmis istorijoje.”

Eduardas Ševardnadzė. Justin D. Pyle (National archives) nuotr.

Tiesą sakant, tąsyk aš tik perklausęs interviu įrašo supratau, kad šis pasažas apie Leniną pokalbyje p. Putino tema atsirado ne šiaip sau. Tačiau man – žurnalistui tai reiškė šaukštus po pietų. O dabar net labai norėdamas neturėčiau pas ką patikslinti. Ir man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad buvęs Sovietų sąjungos nomenklatūros šulas man iš tikrųjų pasakojo ne Lenino, o Putino žiaurumo istoriją. Juolab kiek vėliau radosi ir tokią teoriją iš dalies patvirtinančių argumentų, esą dabartinis Rusijos lyderis yra gimęs visai ne 1952-aisiais, o pora metų anksčiau. Vaikystėje jam esą tekę gyventi net su dviem patėviais, taip pat ir Gruzijoje, kur jis – mažas vaikis buvo ujamas ir niekinamas.

Pono Ševardnadzės aš klausiau – o iš kur jis visa tai žinąs (aišku, apie Leniną). Jis atsiduso ir mestelėjo: „Ar jūs neprisimenate, kur aš dirbau?”. Tarsi nusivylęs manimi, kad nesupratau jo užuominos tikrosios prasmės.

Žinoma, tąsyk aš tikrai atsiminiau, kad jis buvo ne tik SSRS Užsienio reikalų, bet ir Vidaus reikalų ministras, Komunistų partijos politinio biuro narys…