„Vokietijos kariuomenė nėra mergina, kurią galima pakviesti gerai praleisti vakaro prie ežero”.

Ši prezidento Gitano Nausėdos frazė antra savaitė viešojoje erdvėje mėtoma lyg karšta bulvė. Jautruoliai net įsigudrino joje įžvelgti seksizmo apraiškas, o visuomeninis transliuotas tam skyrė valandos trukmės laidą.

Joje kai kurios aršios feministės nusitaikė net į liaudies tautosaką, pasiryžusios iš jos išguiti visus neva itin seksistinius posakius, anekdotus, mįsles, minkles ir visa kita, kas netelpa jų galvelėse, nesuvokiančiose perkeltinių reikšmių ar metaforų esmės.

Į tokius kliedesius galima būtų nekreipti dėmesio, jei ši problema nebūtų gerokai didesnė už tik feminisčių ar neokomjanuolių siautėjimus.

Jei net tautosaką tyrinėjanti atstovė laidoje nesugeba išvardinti kelių neva seksistinių tautos posakių, apsiribojusi vieninteliu pačios laidos vedėjos pasufleruotu „Boba iš ratų – ratams lengviau”, ką kalbėti apie likusius laidos dalyvius, juoba – plačiąsias mases.

Kalbos skurdumas, kuris paskutiniaisiais metais viešojoje erdvėje badyte bado akis, nulemtas ir didelio operatyvumo reikalaujančių portalų žurnalistų skuboto darbo, ir socialinių tinklų vartotojų, ir plačiai išplitusios anglų kalbos įtakos bei silpno lietuvių kalbos mokymo ugdymo įstaigose, būtų tik viena, labiau matoma šios problemos pusė.

Antroji, didesnė, verta išsamesnio paminėjimo. Ji skirta pačių įvairiausių teisių gynėjams, kurie ne tik patys sau nusistato „teisingus” kalbėjimo ar elgesio kriterijus, bet ir ima reikalauti iš kitų elgtis (ir net mąstyti!) taip pat, kaip jie, „netikėlius” mokydami bei viešai juos gėdydami, tuo pat metu – paradoksas! – save vadindami tolerancijos ir pakantumo puoselėtojais.

Šiuos mūsų laikmečio „teisuolius” apibendrintai jau seniai vadinu neokomjaunuoliais, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Nors didžioji jų dalis sovietijoje negyveno ir net nežino, kas per daiktas yra cenzūra, matyt, dėl keistai jų galvelėse susidėliojusių genetinių grandžių, jos kažkodėl labai ilgisi, net nenujausdami, kokios gali būti to pasekmės.

Tas ilgesys būdingas ne tik lietuviams, bet ir daliai laisvosios Vakarų visuomenės, nemačiusios iškreiptų socializmo-komunizmo veidrodžių.

Šioje visuomenėje prieš keletą metų kilęs liūdnai pagarsėjęs Me too judėjimas, žinia, greitai nurimo, paaiškėjus, jog dalis „nukentėjusių” mergelių (vau, tai juk seksizmas, negalima vartoti šio žodžio, pasak kai kurių laidos dalyvių!) vardan karjeros pačios noriai guldavosi po tais, kurie jų karjerą galėjo nulemti.

Tačiau atsiradus gražesnėms, protingesnėms ir gabesnėms konkurentėms, Me too įkvėpėjos kaip furijos ėmė lįsti iš visų pakampių, skųsdamos joms karjerą užtikrinusius ir neva dėl to jas baisiai skriaudusius vyrukus.

Išsikvėpus šiai isterinei akcijai, bemat kilo kita, nusitaikius į politikų ar kitų visuomenėje žinomų žmonių kalbėseną.

Dabar neokomjaunuoliai, nesugebantys suvokti per amžius formuotų turtingų, po kelias perkeltines reikšmes savyje talpinančių tautosakos perlų ar tiesiog kalbos jausmo nepraradusių politikų pasakymų esmės, tūžta, kai pastarųjų kalbėjimas, kaip ir šiuo atveju taiklus mūsų prezidento pavartotas palyginimas, neatitinka jų skurdaus, riboto, standartizuoto pasaulio suvokimo bei politkorektiško, nuasmeninto, sauso veblenimo stiliaus.

Minėtoje LRT laidoje moterų buvo klausiama, ar jos gyvenime yra patyrusios įžeidžiančių replikų dėl to, kad yra moterys. Didžioji dalis į klausimą atsakė teigiamai.

Į šį klausimą teigiamai atsakyčiau ir aš. Skirtumas tik tas, jog dėl to man nei nei šilta, nei šalta, nes tai yra ne mano, o nepadoriai kalbančiojo problema.

Tokių vyrų ir moterų buvo, yra ir bus visada ir visur, o įsivaizdavimas, jog juos galima perauklėti viešu gėdijimu, smerkimu ar juoba reikalavimu visiems kalbėti ir mąstyti pagal vieną kurpalių, primena kovą su vėjo malūnais, ypač tada, kai aplink vyrauja visiškas štilis.

Teisi buvo Agnė Širinskienė, laidoje teigusi, jog posakį „Boba iš ratų – ratams lengviau”, ji taiko ir vyrams. Nesuvokiantiems jo esmės – kuo nuoširdžiausia užuojauta. Ir kartu – pagarba tiems, kurių dauguma balsavo už tai, kad „teisuoliai” nekištų savo nagų prie liaudies lobyno.

Tai suteikia vilties, jog Lietuvoje dar yra likę blaiviai mąstančių žmonių, neleisiančių neokomjaunuolių buldozeriui, vairuojamam girto traktoristo, važiuoti per tautosakos dirvonus.