„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakoja apie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos bylose esančius dokumentus, parengtus Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpiu, ir jų atsiradimo kontekstą.

Šiame rašinyje – apie dokumentus iš operacijos dienų, kai kariškiai ir šauliai jau įsikūrė prie Klaipėdos.

Štabas – Ginduliuose

Iki 1923-iųjų sausio 11 dienos 20 valandos beveik visas Klaipėdos kraštas, be Klaipėdos miesto, jau buvo atsidūręs „sukilėlių“ rankose.

Sausio 12 d. pagrindinės Ypatingosios rinktinės pajėgos atvyko į Gindulius. Rinktinės vadas Jonas Polovinskas-Budrys sako atsiminimuose 1950 m. rašė: „Raitieji savanoriai, [ltn. K.] Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raitelių būrys nesusilaikė – leidosi pirmyn, mėgindamas miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti – pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutraškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo. Šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10–15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Užtat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Gedminų ir Sendvario, Smeltės priemiesčio ir faneros fabriko, ties Dangės upe“.

Jonas Polovinskas-Budrys 1923-iųjų sausį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko, grupė žygiavo visą dieną ir žmonės buvo pavargę, išalkę ir sušalę, reikėjo atsikvėpti. Tad J. Polovinskas-Budrys Gindulių ūkyje įkūrė savo štabą, o grupės vadui majorui Jonui Išlinskui įsakė išskirstyti kuopas į joms numatytus veikimo barus ir prisidengiant tamsa priartėti kuo arčiau miesto.

Klaipėdos gynėjai buvo išstatę 6 kulkosvaidžius, kuriuos išdėstė prie abiejų tiltų ir fabriko pastatuose, o vienas buvo įtaisytas specialiame blindaže, įrengtame dešiniajame upės krante. Abu – geležinkelio ir plento – tiltai buvo užtverti spygliuotos vielos užtvaromis, o upė neužšalusi ir nepereinama. Kuopos vadas kapitonas Jurgis Atstupėnas raporte rašė, kad „priešas labai nervuojas, šaudo be tikslo, ypač naktį tas pastebima, nes iš jo pusės beveik nesustabdoma ugnis. Mes gi visai nešaudome ir laikomės pasyviai“.

Siūlė leisti įeiti be kovos

Matyt, Ginduliuose J. Budrys parašė kreipimąsi į Klaipėdos krašto komisarą Gabriel Jean Petisné, kurio ranka surašytas nuorašas yra saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve tarp to meto Užsienio reikalų ministerijos dokumentų.

„Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė, susidariusioji iš liuosu noru jon įstojusių piliečių, yra apėmusi visą šalį.

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas pavedė man įeiti Klaipėdos miestan ir atstatydinti praradusią piliečių pasitikėjimą Direktoriją. Jos vieton visame krašte jau veikia gyventojų valia pastatytoji laikinoji Krašto Vyriausybė ir netrukus ji pradės veikti Klaipėdoje.

Iki šiam laikui nepralietas nė vienas kraujo lašas, o viso krašto gyventojai su didžiausiu džiaugsmu sutiko perversmą. Visame krašte administracija ir policija eina ir toliau savo pareigas. Tik šiandien, prisiartinę prie Klaipėdos, mes buvome sutikti šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi.

Dėl to turiu garbės pranešti Jūsų Excelencijai, kad mano vedamoji savanorių kariuomenė nekariauja su Aukštaja Santarve ir yra visai neutrale prie garbingosios Prancūzų kariuomenės. Mes sukilome tik nepakenčiamosios Direktorijos nuversti. Visa šalies tvarka pasiliks tokia, kaip lig šiol yra buvusi, o su garbingąja Francūzų kariuomene mes norime nustatyti širdingiausius santykius. Dėlto prašau, Jūsų Excelencijos, gerbiamasai pone Ober Komisare, atsitraukti Francūzų kariuomenę į jos būstines ir sulaikyti ją nuo karo veiksmų, o policijai įsakyti eiti savo tiesiogines pareigas, nekliudant man ramiai įžengti Klaipėdon.

Jūsų Excelencijos sutikimą išpildyti šį mano prašymą malonėkite pranešti man šiandien ne vėliau 3 valandos 12 sausio, grąžindami mano pasiųstuosius parlamentarius.

Atsakomybė prieš Alijantų Vyriausybes už pralietą kraują, jeigu tas atsitiktų, po šitam mano pareiškimui kris ne ant mūsų.

Iš savo pusės užtikrinu tiek garbingajai prancūzų kariuomenei, tiek visiems Klaipėdos miesto gyventojams ir valdininkams pilną neliečiamybę. Tik su tais, kas atsidrąsins pakelti ginklą prieš savanorių kariuomenę arba kėsinsis ardyti tvarką ir gyventojų ramybę, elgiuosi sulig karo metų įstatymu”, – rašė J. Budrys.

„Informacijos dėlei” jis prie savo kreipimosi pridėjo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sausio 9-ąją paskelbtą „Manifestą Visiems gyventojams Klaipėdos krašto”, tą pačią dieną išplatintą jo atsišaukimą prancūzų kalba, skirtą Prancūzijos kareiviams ir karininkams, Officiers et soldats de France! ir sausio 10-ąją vokiečių kalba „Klaipėdos krašto vyriausybės” parašytą atsišaukimą An die Beamten u. Angestellten des Memelgebiets!, kuriame visi krašto valdininkai ir tarnautojai raginti likti savo vietose, toliau vykdyti savo pareigas, jiems užtikrintas atlyginimų mokėjimas.

Kartu su J. Budriu šį kreipimąsi pasirašė štabo viršininkas Oksas (Juozas Tomkus).

Pirmoji netektis

G. J. Petisné nesutikus pasiduoti ir reikalą išspręsti taikiai, J. Budrys ėmė telkti pajėgas lemiamam puolimui.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašo, kad rizikuodamas atidengti užnugarį operacijos vadas nusprendė iškviesti iš Pagėgių Mykolo Kalmantavičiaus – Kalmanto vadovaujamą kuopą, kuri iš visų sukilėlių dalinių buvo bene geriausiai kariškai parengta.

„Tiesą sakant, rizika buvo apskaičiuota, nes puolimas iš už Nemuno buvo sunkiai tikėtinas. Prieš pat sukilimą Budrys savo kanalais buvo gavęs slaptą vokiečių pageidavimą, kad lietuviai demonstratyviai užimtų Tilžės tilto Vokietijos perėjimo punkto raštinę! Kai Bajoro kariai, vykdydami prašymą, atvyko į šį pasienio punktą, jie rado ten „tik porą vyresnio amžiaus tarnautojų, kurie tuoj parodė į gražiai, su vokišku tvarkingumu, net diržais surištus 34 senus šautuvus“. Taigi, Vokietija ne tik nebandė lietuviams trukdyti, bet dar ir norėjo santarvininkams parodyti, neva ji pati buvo „užpulta“ sukilėlių”, – rašė R. Morkvėnas.

M. Kalmantavičius – Kalmantas vėliau savo ataskaitoje rašė: „Sausio 12 dieną. Gavęs per telefoną sukilėlių armijos štabo viršininko įsakymą žodžiu išsiųsti vieną kuopą pagalbon, I-os grupės vado žinion, sudariau dvi kuopas siuntimui. Nes mačiau vietinių gyventojų nerimastį, kad taip ilgai neužima Klaipėdos. Norėjau pagreitinti tą užėmimą, todėl palikęs savo pavaduotoją Pagėgiuose vykau su dviem kuopom link Klaipėdos. Pirma kuopa vyko autobusais, o trečia traukiniu. Pagėgiuos gi buvo palikta antra kuopa ir nuolatos papildoma naujai atvykstančiais savanoriais. Man atvykus į Šilutę II-os grupės štabe susitikau su sukilėlių direktorijos Prezidentu Simonaičiu, kuris man perdavė štabo įsakymą, kad į Klaipėdą gali vykti tik viena kuopa, o man ir trečiai kuopai grįžti į Pagėgius. Tuomet pirmą kuopą autobusais pasiunčiau link Klaipėdos plentu pirmos grupės vado žinion, o pats su trečia kuopa grįžau į Pagėgius. Naktis praėjo ramiai”.

Sausio 12-ąją ties Althof (Sendvario) įtvirtinimais, kurie dengė Klaipėdą, įvyko pirmieji rimti susirėmimai su prancūzų įgula.

Sukilimo operacijos dalyviai prie Sendvario, ties Malūno tvenkiniu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Užimant Sendvarį Lietuvos pusė patyrė pirmąją netekti – žuvo Kauno gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis.