Turtinga ir milžiniška Rusijos propagandos mašina Klaipėdos ir jos krašto kortą išsitraukė dar iki Krymo aneksijos.

Klaipėdos vardas jos naratyve atgyja ir iškart po kiekvieno rimtesnio Lietuvos veiksmo ar žodžio ginant Rusijos žudomus Ukrainos žmones.

Ir, žinoma, tuomet, kai iškyla klausimas dėl Rusijos tranzito į Karaliaučių, sovietų 1946 metų liepos 6 d. pervadintą Kaliningradu, kruvinojo diktatoriaus Stalino bendražygio Michailo Kalinino garbei.

Beje, nors šio veikėjo vardu buvo pavadintas ir vienas iš seniausių Rusijos miestų Tverė, 1990 metais jam grąžintas senasis vardas.

Štai ką skelbė prokremliškas interneto portalas ng.ru (Независимая газета) dar 2002 metais: „Ir yra pagrindas manyti, kad Rusijai ir Lietuvai abipusiai priimtinas Kaliningrado ir likusios Rusijos teritorijos netrukdomo susisiekimo problemos sprendimas gali būti pasiektas preliminariu susitarimu tarp Maskvos ir Vilniaus Klaipėdos klausimu. Gali būti, kad norint pasiekti konsensusą teks pasitelkti Tarptautinio teisingumo teismo Hagoje pagalbą”.

Karaliaučiui, vokiečių vadinamu Kionigsbergu, senasis istorinis vardas nebuvo grąžintas dėl dviejų priežasčių: baimintasi, kad visas Karaliaučiaus kraštas gali „suvokiškėti”. Ir noras išlaikyti „didžiosios pergalės” trofėjaus aurą.

Kodėl sovietams užėjus nebuvo pervadinta Klaipėda? Priežasčių yra nemažai. Tačiau tikrai ne dėl pagarbos Lietuvai: sovietų ilgalaikė strategija aprėpė visišką pavergtų tautų kultūrų unifikavimą ir rusifikaciją. Tačiau darydama taktinius sprendimus SSSR gebėjo būti pakankamai lanksti. 

Pirma, Klaipėda istoriškai nuo 1252 metų vadinta Memeliu (Memel). Taip vadintas ir visas jos kraštas. Prieš II Pasaulinio karą jos gatvių pavadinimai buvo rašomi lietuviškai ir vokiškai. Sovietai pasitenkino nuėmę vokiškuosius gatvių pavadinimus – vietoj jų atsirado rusiški. Daugelis senųjų miesto gatvių pavadinimų buvo pakeisti taip, kad atspindėtų užkariautojų ambicijas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ne visoms Klaipėdos gatvėms ir aikštėms buvo grąžinti senieji pavadinimai. Tačiau tai buvo daroma selektyviai, vadovaujantis nacionaliniu entuziazmu. Būtent toks selektyvumas davė peno Rusijos propagandistams. Jie beda pirštu, pavyzdžiui, į Vokietijos miestą Kotbusą (Cottbus), kuriame gatvių pavadinimai rašomi vokiečių ir sorbų kalba. Sorbai – slavų tauta, gyvenanti dabartinės Vokietijos teritorijoje. 

Tad Putino propagandistams yra pretekstas kalbėti apie lietuvių, kurie Klaipėdoje nukabino tiek vokiškus, tiek rusiškus gatvių pavadinimus, nacionalizmą.

Rodos, mušta korta. Tačiau vykdydama kruviną agresiją Ukrainoje Rusija nesibodi ir atviro melo, kuris skirtas pirmiausia jos vidinei auditorijai. O taip pat – ir tokia propaganda norintiems tikėti žmonėms užsienyje. Tikėjimas nereikalauja įrodymų.

Iš esmės per pastarąjį dešimtmetį išryškėjo tendencija, kad Rusijos propagandai yra iškeltas uždavinys teplioti demokratinį pasaulį tuo, kuo ji pati seniai ir pragariškai dvokia. Nors, ko gero, ta tradicija tęsiasi nuo Lenino – Stalino laikų. Tik kartais akivaizdžiai persistengiama ir kerėpliškai bandoma taisyti situaciją. 

Štai neseniai vienam iš Kremliaus ruporų Antonui Krasovskiui (Антон Красовский) teko viešai atsiprašinėti už televizijos kanale RT už raginimą skandinti ir deginti ukrainiečių vaikus. Pasiteisinimas paprastas: „Hу бывает так: сидишь в эфире, тебя несет. И ты не можешь остановиться” (Na, būna taip: sėdi eteryje, tave neša. Ir tu negali sustoti). 

Klaipėdos korta Rusijai reikalinga pateisinti savo agresyvius, žmogžudiškus užmojus, kaimyninių valstybių žemių okupaciją, karą prieš taikius žmones. Todėl, pavyzdžiui, į priekaištą dėl Krymo aneksijos, Rusijos propagandistai atšauna: taigi, tai teisėta, antai, Lietuva lygiai taip pat pasitelkdama kariuomenę 1923 metais aneksavo Klaipėdos kraštą! Ne, net ne aneksavo, o okupavo! Tiksli citata iš minėtos publikacijos:  „Однако 10 января 1923 г. < …> литовские регулярные войска (частично в штатском, частично в форме) оккупировали Мемельскую область”. („Vienok, jau 1923 m. sausio 10 d. <…> lietuvių reguliarioji kariuomenė (iš dalies civiliais rūbais, iš dalies uniformuota) okupavo Mėmelio kraštą”.)

Ir kai šis naratyvas propagandistus „užneša”, sustoti jiems, pasak A. Krasovskio prisipažinimo, yra sunku.

Tad be šių dviejų, yra dar keletas temų, kurias pakankamai dažnai primygtinai Rusijos propagandininkai bruka savo žmonėms: Lietuvą užvaldę nacionalistai (suprask, naciai) skriaudžia rusakalbius, griauna karių išvaduotojų paminklus, ir engia savo žmones.

Štai dėl Klaipėdoje pašalintų sovietų okupacijos paminklų šių metų liepos mėnesį susirūpinta net Krasnojarske: jos nacionalinės – kultūrinės autonominės piliečių asamblėjos nariai ( Члены палаты национально-культурных автономий Гражданской ассамблеи) kreipėsi į Lietuvos gyventojus ir valdžią su raginimu „užkirsti kelią akivaizdiems vandalizmo aktams, susijusiems su sovietų karių karinės šlovės paminklais ir neleisti išduoti mūsų protėvių, sąžiningai išsilaisvinusių pasaulį nuo fašizmo, žygdarbiui”.

Lietuvos gyventojai to laiško nematė. Nes jis, kaip ir kiti panašūs viešųjų ryšių veiksmai, buvo skirtas Rusijos vidinei auditorijai. Ir tiems mūsų bendrapiliečiams, kurie gyvena fašistuojančio Kremliaus informacijos lauke. O gal kuris susigraudinęs toks mūsų pilietis ims veiksmų…