Vėlyvą rudenį, ypatingai prieš Vėlines, dažnai pagalvojame ne tik apie išėjusius brangius žmones, bet ir apie gyvenimo prasmę. Susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir savo vietą šiame pasaulyje paskatino Klaipėdos Tautinių kultūrų centre spalį surengta neįprasta paroda „Kūrybiškumui atvėrus duris“, kurioje buvo eksponuojami dešimties įvairią negalią turinčių žmonių darbai.

Pasak šios parodos iniciatorės ir kuratorės Salomėjos Burneikaitės, kūrybiškumas yra prigimtinė žmogaus savybė, o ne vien išrinktųjų privilegija. Šioje parodoje kūryba atsiskleidžia kaip atskirtyje gyvenančių žmonių terapija, galingas bendravimo, socialinių ryšių palaikymo, pasitikėjimo savo jėgomis ugdymo instrumentas.

Klaipėdos Socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė ir specialistės daugybę kartų įsitikino, kaip svarbu žmogui, sukaustytam ligos ar senatvės, nepakylančiam iš lovos ar dienas leidžiančiam neįgaliojo vežimėlyje, išreikšti save, dalintis bendryste ir būti reikalingam. Kai gauni palaikymą ne tik iš artimųjų, bet ir specialiai tam darbui paruoštų socialinių darbuotojų, kiekviena diena tampa šviesesnė ir prasmingesnė. Kartu ši unikali paroda gražus priminimas sveikiesiems, jog galbūt visai greta mūsų yra ligotų ir labai vienišų žmonių.

Po parodos ramiai susėdome ir pasikalbėjome su penkerius metus užimtumo specialiste Socialinės paramos centre dirbančia S. Burneikaite. Pokalbio metu ji atskleidė daugiau savo darbo specifikos paslapčių. Su kiekvienu žmogumi darbas vyksta labai individualiai, kartu ieškoma geriausių sprendimų. Pavyzdžiui, jau šviesios atminties Bronislavą Dausynienę, išgyvenusią 101 metus, Salomėja lankydavo vieną–du kartus per savaitę ir pasiūlydavo įvairiausių užsiėmimų. Paskaitydavo balsu iš knygos, kartu bandė piešti, spalvinti paveikslėlius, karpyti iš popieriaus, vasarą kūrė vėduokles, iš atminties nėrė vąšeliu. Senolė atneštai lėlei-meškučiui sugalvojo vardą ir net sukūrė vieną kitą posmą. O kai atšalo oras, pati vąšeliu nunėrė meškučiui kepurėlę, kad nesušaltų. Šie darbeliai kartu su eilėraščio posmais buvo eksponuojami parodoje. Salomėja šiltai prisiminė, kad garbaus amžiaus senolė mokėjo džiaugtis kiekviena gyvenimo diena ir jam šypsotis.

Nuo poezijos ir vaikiškų eilėraštukų skaitymo užimtumo specialistė pradėjo darbą su kita kliente Daiva Šimkuviene, kuri jaunystėje studijavo vaikystės pedagogiką. Vėliau pasiūlė pažaisti žodžiais, liaudiškais posakiais. Įsitraukus į šį žaidimą atsivėrė Daivos vaizduotė ir netrukus ji savarankiškai sudėliojo keletą laisvų posmų. Po truputį moteris vis labiau atsivėrė kūrybiškumui. Kai tik leidžia sveikatos būklė ir yra įkvėpimas, gimsta tekstai.

Sunkią negalią turintis Edmundas Gorodeckas, padedant užimtumo specialistei, kūrybiškai atskleidė savo galimybes pažindamas ir taikydamas skaitmenines technologijas, kurdamas kryžiažodžius, gamindamas kartonines korteles siuvinėjimui kitiems likimo paženklintiems žmonėms. Per šį laiką Edmundas įsitraukė ir į biblioterapijos, kinoterapijos individualius aptarimus. Be to, vyras yra aistringas kambarinių augalų puoselėtojas, daugintojas ir mėgsta juos dovanoti. Įsitraukdamas į užimtumo veiklas vyriškis praktiškai įkūnijo tylų norą padėti kitiems ir tapo pripažintu savanoriu. Už tai Edmundas 2020 metais buvo pagerbtas ir apdovanotas Klaipėdos miesto savanorių šventėje.

Šioje parodoje lankytojų akį traukė ant sienos pakabinti nemažo formato ryškūs koliažai. Jų autorius Nikolaj Portianikov užimtumo veiklomis susidomėjo prieš ketvertą metų.

S. Burneikaitė prisiminė, kad vyriškis ilgai tyrinėjo savo galimybes, ieškodamas įdomios, atitinkančios jo specialiuosius poreikius veiklos po jaunystėje ištikusios jį traumos. Nikolajus domisi skaitmeninėmis technologijomis, interneto pagalba nukeliauja į įvairiausias vietas, klauso muzikos, mėgsta skaityti, domisi daile, per nuotolį pasiekia įvairių meno galerijų kolekcijas. Užimtumo specialistei pasiūlius išbandyti koliažo techniką, vyriškis susidomėjo nauja, jam prieinama kūrybine veikla. Šioje parodoje eksponuoti trys koliažo technika atlikti darbai atskleidžia Nikolajaus vidinio pasaulio erdves, nors iškarpyti iš žurnalų paveikslėlius ir juos priklijuoti ant popieriaus padeda jam asistuojantis asmuo.

Parodoje lankytojus džiugino daug margaspalvių Redos Stonytės rankomis kruopščiai ir su meile nunertų virvelių.

Salomėja pokalbio metu atskleidė, kad iki to buvo nueitas ilgas kelias. Moterys kartu išbandė daug įvairių dalykų – paveikslėlių spalvinimą, piešimą, lankstymą iš popieriaus, muzikos ir judesio terapiją, biblioterapiją ir kt.

Tačiau Redos sveikatos būklė ne visada leidžia užsiimti tuo, kuo norėtųsi. Klientei prasitarus, kad anksčiau mėgusi megzti ir nerti, užimtumo specialistė parodė kaip galima nunerti virvutę iš spalvotų storų vilnonių siūlų, be vąšelio, vien pirštais. Moteris pabandė ir nuo to laiko viena neria spalvotas virveles, kai tik leidžia jos sveikatos būklė ir „rankos klauso “. Iš nunertų virvelių Reda pati komponuoja atvirukus, paveikslėlius, kuriuos įvairių švenčių proga dovanoja artimiesiems. Pasak Salomėjos, kiekviena virvutės akelė yra palytėta moters pirštų, su malda, tarsi rožinio karoliukai, pripildantys gyvenimo laiką prasmės.

Kita klientė Stanislava Ragaišienė jaunystėje taip pat mėgo megzti virbalais, puikiai pamena kaip tai daryti. Ir štai, užimtumo specialistei padedant, moteris pradėjo iš švelnių mėgstamos spalvos siūlų megzti šaliką anūkei. Nors pabaiga dar toli, tačiau svarbu yra močiutės tikėjimas, viltis ir meilė, suteikiantys šviesos kiekvienai naujai dienai.

Vida Navickytė be centro paramos paslaugų neapsieina jau keletą metų. Ji puikiai naudojasi planšete ir išmaniuoju telefonu. Kartu su užimtumo specialiste išbandė daug veiklų, tačiau apsistojo ties idėja išmokti siūti, kad galėtų savarankiškai pasisiūti sau tinkamų rūbų. Pati internetu nusipirko individualiems jos poreikiams pritaikytą siuvamąją mašiną ir pradėjo siūti. Pasidarė brėžinius ir pasisiuvo du skirtingų modifikacijų sijonus, kurie visu ryškumu švietė ir džiugino parodos lankytojus. Be to ,Vida mėgsta muzikuoti. Gieda giesmes karaoke arba pati sau pritardama mobiliajame telefone parsisiųsta programėle. Parodos atidarymo metu Vida kanklėmis sugrojo lietuvių liaudies dainos motyvą.

Senas klaipėdietis Vytautas Valtas – įdomus pasakotojas, mielai besidalinantis prisiminimais apie pasikeitusią nuo pokario Klaipėdą, uostą, vietovardžių bei žmonių kaitą. Užimtumo veiklose išbandyta daug kas: žaidimas šachmatais, lankstymas iš popieriaus, biblioterapija. Tačiau Vytautas atrado save sutikęs pozuoti dailininkei, pieštuku piešusiai jo portretą. Ši veikla pasirodė abipusiai įdomi, nes turtingos biografijos vyriškio-pasakotojo veide atsispindi visas gyvenimas. Be to, galima šiek tiek pačiam pajudėti, su dailininke pabendrauti, o ir anūkei, kuri domisi daile, turi ką papasakoti.

Neįgaliojo vežimėlyje įkalintas jaunas vyras Dmitrij Dekteriov – stipri, įdomi, kūrybinga ir labai įvairiapusiška asmenybė. Diagnozė, nustatyta ankstyvoje paauglystėje, privertė Dmitrijų susimąstyti ir pažvelgti į gyvenimą kitaip. Susitaikęs su jam skirtu likimu, nusprendė išbandyti kuo daugiau naujų veiklų.

Jo kūrybinis kelias prasidėjo nuo rankų darbo shamballa apyrankių ir rožinių kūrimo. Vėliau susidomėjo vorų-paukštėdų, sukulentų, bonsai medelių auginimu. Tapyti paveikslus aliejiniais dažais nusprendė atsitiktinai pamatęs menininko Jean Basquiat (1960-1988) darbus. Dmitrijų tiesiog užbūrė pats tapymo procesas. Vėliau ilgą laiką netapė. Tačiau, padedant Klaipėdos miesto socialinės paramos centro psichologei Julijai Blaževičiūtei, vėl sugrįžo prie mėgiamos kūrybinės veiklos. Šiais metais išsipildė slapta Dmitrijaus svajonė – įvyko dvi jo tapybos parodos. Šiuo metu Klaipėdos hospise vyksta trečioji tapybos paroda „Išsipildymas amžinybėje”.

Anot Dmitrijaus, menas jam – tai malda, ieškojimas, apsivalymas, šokis su mirtimi. Juk net ir kūrėjui išėjus, paveikslai suteikia jam amžiną gyvenimą. Parodoje eksponuojamuose darbuose ir visoje kūryboje atsispindi jo tikrasis „Aš”, išgyvenimai, baimės ir siekiai.

Taigi Socialinės paramos centro darbuotojų iniciatyva surengtoje unikalioje parodoje kūryba iškyla kaip negalią turinčių žmonių malda, apsivalymas, gyvenimo rožinis, pripildantis kiekvieną išgyventą dieną šviesos, vilties, džiaugsmo ir prasmės.