Kiekvieną vakarą savo TV programoje aš rodau video siužetus, kuriuos įkelia mobilizuotieji. Nieko ieškoti nereikia, filmuotus vaizdus jie platina patys, o internetas jų kūrybą išnešioja po visą pasaulį, taip pat – ir po Rusiją. Tai yra, ir Rusijoje visi tai mato, visi apie tai žino. Žino ir mobilizuotieji, ir tie, kuriuos sugavo ir įteikė šaukimus.

Ir apie viską žino jų tėvai, mamos, kurių teigimu, „mano sūnelis – tai mano kraujas, mano viltis, noriu, kad jis būtų laimingas, noriu anūkų sulaukti”. Žino ir tėvai, pasak kurių, „aš visą savo gyvenimą ariau, pristačiau antrąjį namo aukštą – jam, savo sūnui, tegul ten gyvena su žmona”.

O po to sūnus išeina į karą ir rodo vaizdo įrašą, kurį, ko gero, jau daugelis matė – autobuse sėdi moteris. Jai paskambina ir sako, kad jūsų sūnus žuvo. Ji ima rėkti: „Serioža, Serioženka!” Ji vaitoja, kartodama sūnaus vardą, ir staiga kad sušuks: „Būk tu prakeikta, Ukraina!” Ir toliau vaitoja bei tiesiog iškrenta pro autobuso duris, paskendusi savo skausme.

Dabar kalbu ne apie karą, o apie tai, kaip vienas žmogus, kurio vardas Vladimiras Putinas, ryja savo piliečius. Jis juos ryja visą parą, jie žūsta būriais, kuopomis. Žūsta pavieniui ir poromis, užsiiminėdami seksu subombarduotame name – buvo ir toks atvejis, kai tvirtos karinės draugystės aktą nutraukė drono bomba.

Tie, kuriems pasisekė, patys save susižaloja arba pasiduoda į nelaisvę, o po to telefonais kalbasi su mamomis ir pokalbius filmuoja.

Jų motinėlės iš pradžių netiki, kad jų sūnus yra Ukrainoje, vėliau prisipažįsta tai žinančios, tačiau garsiakalbe rėkia, kad jų sūnus „yra geras berniukas, kuris nieko tokio padaryti negalėjo”. Kartu pokalbyje jos vengia žodžio karas, jį vadindamos Kremliaus terminu „specialiąja karine operacija”, o kai joms sako, jog jų sūnus yra nusikaltėlis ir bus teisiamas, užvertusios galvą ima gaudyti orą, demonstruodamos nuožmią neapykantą. Ta neapykanta skirta ne Vladimirui Putinui, ne Sergejui Šoigu, ne Ramzanui Kadyrovui su Jevgenijum Prigožinu, trokštantiems vis daugiau kareivių mėsos, o Ukrainai, kaip ir tos moters iš autobuso. Matyt, būtent Ukraina, nelaiminga šalis, kurią žudyti atėjo jų nuostabieji rusų vaikinai, dėl to yra kalta.

Tačiau motinėlės – pusė bėdos! Yra ir kitų siužetų, kurių pilnas internetas.

Mobilizuotieji rodo ir pasakoja, kur juos išmetė. Ne, ne į frontą, o paliko užnugaryje. Vienas rodo karvides, kuriose juos apgyvendino, demonstruodamas, kaip jie sėdi ant grindų, ir skundžiasi, kad nėra nei maisto, nei vandens. „Mes čia po šūdą braidome”, – reziumuoja video autorius.

Kitame video mobilizuotieji, gražiai išsirikiavę į eilę, vardindami, ko jiems trūksta, kreipiasi, žiūrėdami kažkur į viršų ir prašydami atsiųsti bent miegmaišių. Pakartosiu: jie, nuosekliai papasakoję, jog miega tiesiog ant plikų grindų, prašo – būtent prašo! – atsiųsti jiems miegmaišių. Nors tiek.

Aš visą suprantu. Suprantu: visa geriausia, kas dar buvo likę Rusijoje, sunaikino bolševikai. Suprantu, kad žmonių orumas per 80 metų nuosekliai buvo mindomas. Suprantu, kad toje šalyje nėra nei rinkimų, nei žmogaus teisių, nei laisvės, nieko nėra. Visa tai aš suprantu.

Tačiau yra žmoguje dalykų, kurie nepriklauso nei nuo šalies, nei nuo rasės ar tikėjimo. Tai – kantrybės riba. Daugiau nei 40 tūkst. metų evoliucija veikė šiuolaikinį žmogų tam, kad jį išmokytų kelių esminių, bazinių dalykų. Pavyzdžiu, negaudamas maisto, numirsi iš bado, šokdamas nuo olos – užsimuši. Ir svarbiausia: jei matai, kad tavo gyvybei iškilo pavojus, tu arba pabėgsi, arba pats užmuši priešą.

Bet štai rusų visuomenėje šitie dalykai neveikia. Čia žmonės eina į mirtį, tiesa, nenoriai, bet eina. Čia motinos ir tėvai negina savo vaikų. Čia mobilizuotieji, suprasdami, jog gali grįžti plastikiniuose maišuose, skubotai tuokiasi, kad valstybės pinigai „atitektų šeimai”. Čia nepatenkintieji, kad juos paliko karvidėse, tiesiog filmuoja ir vaizdus skelbia internete. Tik tiek.

Čia valstybė kviečia eiti į mirtį, nepaaiškindama, nei kada tas košmaras baigsis, nei koks šio košmaro tikslas. Matyt, kažką tenkina nauja kovos su „kariniais uodais” idėja.

Bet sūnūs eina į mirtį, tai faktas ir jie nejaučia jokių kantrybės ribų. Jie eina, o prezidento administracija jau rengiasi naujiems Putino rinkimams ir kovoti nori iki pergalės. Taip, žmonių Rusijoje daug, į mėsmalę galima mesti dar ne vieną milijoną jaunų vaikinų.

Kokia išvada? Paprasta. Kas buvo Italijoje ir matė Romos imperijos griuvėsius, ko gero, savęs klausė, o kodėl ta imperija žlugo. Per didelis buvo apetitas, atėjo barbarai ir… Matyt, teisus buvo Seneka, teigęs, jog jei laivas nežino, į kokį uostą plaukia, joks vėjas jam nebus palankus.

Ko gero, mes esame Rusijos žūties ir jos pabaigos liudininkai. Su tuo sunku susitaikyti. „Kaip? Tokia deržava! Kokia žūtis, kokia pabaiga?!” Matyt, ir Romos imperijos pabaigoje panašiai šūkavo senovės patriotai. O po 100 metų baltus Koliziejaus apdailos akmenis valstiečiai ištampė, panaudodami juos savo lūšnų pamatams.

Panašus finalas laukia ir Rusijos, kurią visi paliko: protingiausieji išvažiavo, turtingiausieji išvežė kapitalą, o likusieji tiesiog išmirs.

Be šeimininko likusį namą pradžioje apiplėšia, o po to sudegina.