Klaipėdoje, Liepojos gatvėje esančioje „Eurovaistinėje” neseniai pradėjo dirbti 27 metų mergina Lilija Černušenko, atvykusi iš Kijevo srityje esančio Borispolio miesto. Ją nuo kitų kolegų skiria prie chalato prisegtas ženklelis „Kalbu ukrainietiškai ir rusiškai”, tačiau jis pastebimas ne iškart. Per 7 mėnesius, praleistus Lietuvoje, Lilija jau pramoko lietuvių kalbos tiek, kad gali ja aptarnauti klientus.

Nors vaistinės vadovybė jos nevertė to daryti, Lilija prisipažįsta, jog jai nebuvo malonu, kai klientai į ją kreipdavosi lietuviškai, o ji jų nesuprasdavo. Jei kas nors imdavo piktintis, kodėl ji nemoka valstybinės kalbos, jos kolegos ją užtardavo, paaiškindami, jog ji yra ukrainietė.

Lilija yra geras pavyzdys, kaip galima prisitaikyti prie naujos realybės. Kartu su 6-mečiu sūnumi Jegoru, būdama atskirta nuo vyro, kuris liko tarnauti kariniame dalinyje Kijeve, ji pratinasi prie taikaus gyvenimo Lietuvoje taisyklių, Ukrainoje tuo metu vykstant karui.

Pasiėmė tik dokumentus ir dvi sūnaus mašinėles

„Vasario 24-ąją prasidėjus karui, vyras gulėjo ligoninėje. Namuose buvau viena, – pasakojimą pradėjo vaistininkė. – Ryte prasidėjus pirmiesiems sprogimams, paskambino vyras ir liepė man su sūnumi skubiai išvykti. 5 valandą ryte pažadinusi sūnų pasakiau, jog reikia skubiai susiruošti. Jis į savo kuprinę įsidėjo telefoną, pakrovėją, pinigus, kuriuos buvo gavęs dovanų, minkštą žaisliuką ir dvi mašinėles. Tai jam pasirodė patys svarbiausi daiktai. Taip mes ir išvykome, nes nebuvo laiko ilgam ruošimuisi”.

Lilijos vyras paprašė pažįstamos Irinos, kad ji nuvežtų žmoną su vaiku į Vakarų Ukrainą. Pakeliui merginos matė daug tankų, tad jos suprato, kad geriau važiuoti prie sienos. Lilija greit pakeitė planus ir nusprendė vykti pas vyro tėvus į Klaipėdą, kur jie buvo įsikūrę dar nuo tada, kai prasidėjo karas Donbase. Klaipėda yra gimtasis vyro mamos miestas, todėl Lilijai nekilo dvejonių, kur važiuoti. Tačiau sudėtinga tapo pati kelionė – laukti eilėje prie sienos teko 17 valandų, mašinos buvo išsirikiavusios šešiomis eilėmis.

„Iki sienos važiavome, pažeidinėdamos kelių eismo taisykles, kadangi kelyje buvo sunku net prasilenkti, bėgančiųjų buvo daugybė”, – pasakojimą tęsė ukrainietė. – O vakare 20 val. jau prie pačios sienos įstrigome. Tiesa, pirmomis dienomis žmonės dar nesikraustė iš proto – vairuotojui užmigus, kiti signalizuodavo, bet niekas nesistengė prasprukit be eilės, apvažiuodami miegantįjį. Buvo daug vyrų, prie sienos atvežusių žmonas, kurioms jie perduodavo vairą, o patys grįždavo pėsčiomis atgal”.

Išvykstant iš Ukrainos merginoms pranešė, jog būtina apdrausti automobilį – tuo jos iš anksto nebuvo pasirūpinusios. Jos, apimtos panikos, ėmė bėgioti ieškodamos, kur tai padaryti, tačiau visi reikalavo grynųjų – niekas kortelėmis neaptarnavo. Kadangi tą dieną pinigų iš bankomato pasiimti buvo neįmanoma, Lilijai teko rašyti sūnaus jo padovanotųjų pinigų. Mažasis Jegoras sutiko padėti.

Lenkijoje Liliją su vaiku pasitiko vyro tėvai, kurie juos parsivežė į Klaipėdą. Sūnui iškart pavyko gauti vietą darželyje, nes ukrainiečiams skyrė papildomų vietų. Ten Jegoras iškart pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

Lilijai irgi greitai pavyko rasti darbą. Ji norėjo ir toliau dirbti vaistinėje pagal specialybę ir, socialiniuose tinkluose pamačiusi skelbimą, jog Lietuvos vaistinės ieško ukrainiečių, po kurio laiko įsidarbino „Eurovaistinėje” konsultante.

Sunkiausia buvo mokytis gramatikos ir linksnių

Ukrainietė prisipažįsta, jog pradžioje jos vedėjai buvo nelengva, užtat ji dėkoja jai už suteiktą galimybę.

„Aš buvau pirmoji ukrainietė, Klaipėdoje vaistinėje priimta į darbą, su manim vadovei buvo daug reikalų. Ką su ja daryti? Kaip ji dirbs, nemokėdama lietuvių kalbos? Ką jai galima pavesti daryti? Kilo daug klausimų, o patirties šioje srityje dar nebuvo”, – pasakojo Lilija.

Karo pradžioje daugelis lietuvių nenorėjo kalbėti rusiškai, nors ukrainiečiai yra rusakalbiai. Tai apsunkino Lilijos darbą – dažnai klientai specialiai su ja kalbėdavo lietuviškai, o jos bendradarbiai šokdavo jai į pagalbą. Vaistinėje dirbo vaikinas, kuris nemokėjo rusų kalbos, su juo ukrainietė įsigudrino bendrauti per google vertėją. Bet kuriuo atveju kolektyvas Liliją palaikė.

Tuo metu ji nusprendė mokytis lietuvių kalbos. Pradžioje nuėjo į trumpus kursus Klaipėdos universitete, vėliau perėjo į platesnę Raudonojo Kryžiaus rengiamą programą. Mergina nėra poliglotė, jai, prisipažino, nėra lengva išmokti naujų kalbų, todėl teko pasistengti.

„Buvo malonu iš nuolatinių klientų išgirsti sakant, jog aš vis geriau kalbu lietuviškai. Tai mane motyvavo stengtis dar labiau, – prisiminė ukrainietė. – Klaipėdos universitete aš išmokau atskirų žodžių, pavyzdžiui, „ranka”, „koja”, bet to darbui nepakako. Todėl kas vakarą, pasinaudodama gautomis taisyklėmis, sprendžiau Raudonojo Kryžiaus užduotis”.

Ji prisipažino, jog sunkiausiai sekėsi mokytis gramatikos ir linksnių. Pavyzdžiui, buvo sunku išlinksniuoti žodį brolis. Lengviau pasidarė, kai žodžius ji ėmė lyginti su ukrainietiškais.

„Mano kurso draugės lietuvių kalbos mokėsi, žiūrėdamos turkiškus serialus, įdubliuotus lietuviškai – ten žodžiai nesudėtingi, reiškiama daug emocijų, galima suprati, apie ką eina kalba. Dar naudinga, išmokus vieną žodį, bandyti jį surasti kasdienėje kalboje. Išgirdęs šimtą kartų – prisiminsi ir jau galėsi panaudoti kalbėdamas”, – patarimais dalinosi Lilija.

Dėkoja Lietuvos žmonėms

Grįžti į Ukrainą Lilija kol kas bijo. Skaitydama naujienas iš karo, ji tarp eilučių perskaito kur kas daugiau, nei ten parašyta.

„Mano vyras kariavo Donbase 2018 metais, aš žinau, ką reiškia „atkovoti” kažkokią gyvenvietę. Atkovoti – tai reiškia prarasti tūkstančius gyvybių. Todėl net kai skaitau geras naujienas, man sunku, nes žinau, jog žuvo daug žmonių. Baisu net įsivaizduoti, koks bus galutinis žuvusiųjų skaičius, kai baigsis karas Ukrainoje. Dėl to manęs net jokios pergalės nedžiugina. Man skauda širdį už visą šalį, išgyvenu ne tik dėl Borispolio ir Kijevo. Mokiausi Charkove ir visi mano kursiokai buvo iš Charkovo ir Donecko. Mano senelis irgi gyvena Charkovo srityje, Saltovo rajone, kuris visas buvo subombarduotas. Važiavau tais keliais, kurių dabar jau arba nebėra, arba jie okupuoti. Prisimenu, kaip ten viskas buvo gerai iki karo. Dabar ten neįmanoma gyventi”, – kalbėjo pabėgėlė.

Daugelis Lilijos pažįstamų vis dar tebėra Ukrainoje ir kasdien jai pasakoja baisias istorijas.

„Mano bendrakursė gyvena Achtyrkoje Sumų srityje, kuri visa yra subombarduota. Aš jai nuolat rašau klausdama, kaip ji laikosi, o ji atsako: „Mes vis dar gyvi”, – graudinosi ukrainietė.

Lilija džiaugiasi, kad jos vyro tėvai jau gyveno užsienyje ir jai neteko ieškoti, kur važiuoti pirmąją karo dieną su mažu vaiku.

„Dėkoju likimui už tai, kad turėjau vietą, kur prisiglausti. Daugelis ukrainiečių to neturi – jie tiesiog bėga, nežinodami kur. Jei ne vyro tėvų pagalba, ko gero, būčiau iki šiol stovėjusi prie sienos ir verkusi. Taip pat noriu labai padėkoti Lietuvai ir jos puikiems žmonėms, kurie mūsų nepaliko nelaimėje. Mes jums esame labai dėkingi už mūsų šalies žmonių palaikymą”, – pokalbį baigė ukrainietė.