Vermachto šaulys Dovas Gelžaitis jau kelerius metus nematė savo šeimos – žmonos ir sūnaus – ir nė nemano kapituliuoti ar pasiduoti į sovietų vergiją, kol jų vėl neišvys. Liudas Apuokas, per stebuklą išvengęs mirties, iš rinktinės vado gauna sudėtingą užduotį. Likimas šiuos du knygos herojus suveda Žemaitijoje, kur, apsupti gausių ir gerai ginkluotų priešo pajėgų, jie tikisi nugalėti.

Jeigu pasakyčiau, kad nūdienos Lietuvos rašytojai moka kurti dėmesio vertus romantinio pobūdžio romanus, jau nieko šiuo primityviu pasakymu nenustebinčiau – skaitantys žmonės ir taip tai žino. Užtat teigdama, kad jie geba rašyti ir nepaprastai įtraukiančius, istorinėmis detalėmis, veiksmu bei įtampa į nugara alsuojančius, trilerio elementų nestokojančius romanus, manau, sukelčiau nemažą diskusijų bangą. Vieni eitų ieškoti, ar tokių kūrinių lietuviškojoje knygų padangėje apskritai yra, kiti – tikrintų, ar jie atitinka mano priskirtą apibūdinimą. Rekomenduoju nesivarginti, o tiesiog paskaityti žurnalisto Mindaugo Milinio knygą – viską išvysite savo akimis ir galėsite pasidaryti asmenines išvadas, nes aš savąsias jau turiu.

Sulaukusi pasiūlymo iš M. Milinio perskaityti jo knygą, negalėjau pastarojo atsisakyti. Istorinės knygos – vienos mano mėgstamiausių. Knietėjo sužinoti, kaip istorinio laikotarpio (partizaninių kovų meto) idėjomis pasinaudos autorius ir kaip joms suteiks grožinio kūrinio pavidalą. M. Milinis tai padarė taip gerai, kad mane ne juokais nustebino – nesitikėjau. Atrodo, kad šią knygą parašė istorinį išsilavinimą turintis asmuo. Bet gal aš tik kažko nežinau? Bet kokiu atveju, stiprus ir prasmingas kūrinys, kurį verta įtraukti į savo skaitinių sąrašą kiekvienam skaitančiam lietuviui, branginančiam tėvynę ir suprantančiam, kiek daug vargo ji yra patyrusi.

Veikėjų kūrinyje nemažai, tad ir vardų/slapyvardžių, kuriuos reikia prisiminti, nestinga, bet, kai perpranti kūrinį, viskas pasidaro gerokai aiškiau. Pasakojama trečiuoju asmeniu, bet parodoma ir partizanų, ir sovietų valdžios pusė.

Vietomis siužetas lėtesnis, bet kartais viskas vyksta taip gretai, kad vos suspėji susigaudyti – kas, kaip ir kodėl. Kitaip tariant, kaip ir tikrame partizaniniame ar bet kokiame kitame kare. Istorijoje vienos situacijos sukelia laimės ar susižavėjimo akimirką, bet kitos neretai suspaudžia širdį taip stipriai, kad rodosi, jog ir ašara netrūks ištrykšti. Ypatingai permainingas kūrinys. Klampus, išraiškingas, gilus (už paprastų situacijų slepiasi rimtesnės mintys), dinamiškas ir labai realistiškas, atspindintis tikrąjį gyvenimą, kuriame būna visko, kuriame tik nuo paties žmogaus priklauso jo asmeninis likimas.

Man pro akis neprasprūdo viena labai teisinga mintis, esanti knygos turinyje. Tarp kūrinio veikėjų buvo manančių, kad nereikia priešintis, nes Amerika neleis Sovietų Sąjungai pasilikti teritorijų, kurias per II Pasaulinį karą ji okupavo, tame tarpe – ir Lietuvos. Visi žinome, kaip istorijoje buvo iš tiesų. Tiesa, buvo ir tokių, kurie laikėsi pozicijos, kad pirmiausia pati valstybė turi imtis veiksmų, nes niekas kitas tikrai neatskubės į pagalbą tokiai mažai šaliai kaip Lietuva – kam ji reikalinga, pavyzdžiui, Amerikai? Tokie pasvarstymai nūdienos kontekste taip pat įgauna savitą prasmę. Žinoma, ne tą, kuri teigtų, kad neturime pasitikėti visais savo sąjungininkais, bet tą, kad pirmiausia turime pradėti nuo asmeninio (žmonių, valstybės) pasiruošimo gintis, būti pasiruošusiems, kovoti kaip tą, pavyzdžiui, daro ukrainiečiai. Jeigu patys to nedarysime, būtų naivu tikėtis, kad tą už mus padarys kiti.

Istorinių (tiek grožinių, tiek ne) knygų, parašytų užsienio rašytojų ir išverstų į lietuvių kalbą, yra daug. Buvo ypatingai malonu skaityti kūrinį „Partizanas“, žinant, kad taip tikslingai į XX a. atmosferą ir pagrindines to laikotarpio idėjas pavyko įsijausti būtent lietuvių rašytojui. M. Miliniui ne tik pavyko skaitytojui perteikti to laikotarpio atmosferą, kontekstą ar esmines idėjas, bet ir sukurti skirtingus pagrindinių veikėjų charakterius, kurie padeda atskleisti įvairialypį kontrastą tarp priešiškų pusių, visame tekste vartoti tokią kalbą, kuri neabejotinai suteikia kūriniui savito cinkelio ir padeda sukurti dar įdomesnį (rašymo įvairovės prasme) įvaizdį.

Be abejonės, ateityje skaitysiu ir antrąją dalį – istorijos tęsinį. Nekantrauju sužinoti, kaip toliau pasisuks veikėjų likimai, kokius iššūkius jiems dar teks įveikti, kad pagaliau galėtų džiaugtis laime ir… laisve.

Įdomus ir, mano akimis, labai sveikintinas pasirinkimas kiekvieną skyrių ne numeruoti, o pradėti su vis nauja citata iš įvairių šaltinių, leistų ir susijusių su partizaninio judėjimo metais. Realūs tekstai, žmonių mintys suteikia dar kitokį atspalvį pačiai knygai, dar labiau sustiprina įspūdį ir priartina prie XX a. penkto-šešto dešimtmečio, tampa savotišku pačios istorijos kontekstu.

Kaip teigia M. Milinis, bet kokie knygoje esantys sutapimai su istorine realybe yra tik atsitiktinumas, nepaisant to, visi istorijos vingiai iš tiesų galėjo vykti.

Neabejoju, kad kažkas panašaus kažkuriame krašto kampelyje tikrai vyko, žinant, kas būdinga tam Lietuvos laikotarpiui. Skaitant mane nenumaldomai persekiojo mintys, kad tai yra tikra dviejų pagrindinių veikėjų istorija (tai lėmė plėtojimas, detalės), todėl už šį jausmą širdyje – dar vienas pagyrimas rašytojo kūrybai, kuri galėtų būti ir ekranizuota. Kiekvienam skaitytojui, žinoma, ši knyga suteiks vis kitokių minčių ir potyrių, bet neabejoju, kad nei vienas nepasakys, jog tie keturi šimtai puslapių prailgo, kad siužetas nesuteikė naujų minčių apie partizanus ir jų kultą, ar apskritai apie tai, kodėl šiandien esame laisvi, kodėl gyvename ne sovietinės ideologijos šalyje, o demokratinėje valstybėje.

Tvirtai tikiu, kad Ukrainoje vykstančio karo kontekste ši knygų serija gali įgauti antrą ir net didesnio kiekio deguonies prisotintą kvėpavimą (pirmasis buvo anksčiau, kai ji tik buvo išleista).

„Partizanas“ – nepavydėtinų ir skaitytojo kraują kaitinančių siužeto posūkių kupina istorija apie kovotojus, nepabūgusius atiduoti savo gyvybės vardan Lietuvos laisvės ir ateities. Grožinės literatūros kūrinys, kuris šiuo momentu, kai Ukrainoje vyksta karas ir mes vis dažniau atsigręžiame į praeitį (tame tarpe ir į Lietuvos istorinę praeitį), tampa kaip niekada aktualus ir net, sakyčiau, intelektualus.

Kūrinys subtiliai įrodo, kad Rusijos pozicija ir veiksmai kitų, suverenių bei laisvę branginančių, šalių atžvilgiu per beveik šimtmetį niekuo nepasikeitė, o brutalumas kartojasi lyg iš vadovėlio, gal net prilygsta nekintančiai matematikos ar fizikos formulei. Romanas tai ir odė/padėka Lietuvos partizanams, ir jų įamžinimas grožinėje literatūroje, ir filosofinių pamąstymų (apie laisvę, kovą, ištikimybę nepriklausomybę, meilę tėvynei ir atsidavimą) nūdienos skaitytojams sukelianti istorija. Pamąstymų, kurie nori ar nenori verčia pagalvoti apie tai, kaip elgtumeisi pats tuo atveju, jei panaši (ar net tokia pati) situacija susiklostytų dabar.

„Partizanas“ parodo, kad valstybė priešiškų jėgų apsuptyje gali išlikti tik tuo atveju, jei jos gyventojai yra vieningi, siekia bendro tikslo. Apskritai tai romanas, kurį dabar perskaityti ir nieko nepajusti (nei patriotinių idėjų sklaidos, nei pagarbos, nei pasididžiavimo, nei kt.), mano nuomone, paprasčiausiai yra neįmanoma. Nebent esi toks žmogus, kuris nepuoselėja reikšmingų vertybių, turinčių išliekamąją vertę, bet neturinčių kainos.

Rekomenduoju skaitytojams, kurie mėgsta istorinėmis detalėmis praturtintas knygas, kurie nori pamatyti Lietuvos partizanų realybę, pateiktą ne kaip faktų rinkinį, o įprasmintą grožinio kūrinio rėmuose. Siūlau, jeigu norite nuo romantikos ir įvairių santykių dramų apsalusioms širdims suteikti naują pojūtį – įtemptesnį, pavojingesnį, paremtą realiomis aktualijomis.

Rekomenduoju tiems, kurie domisi Lietuvos istorija ir mėgsta grožinės literatūros kūrinius – tokiems skaitytojams ši knyga bus lyg du viename, kadangi leis į aną periodą pažiūrėti ne iš faktų, bet iš rašytojo meninės išmonės perspektyvos. Jeigu ieškote romano, kuriame laimingos pabaigos teks gerokai palaukti, kadangi pirmiausia teks susidurti su sudėtingomis ir jėgų pareikalausiančiomis situacijomis, žvelgti pavojams į akis, išlaikyti pakilią dvasią, tokio, kuriame visiškai neaišku, kuo viskas pasibaigs, čiupkite į rankas knygą „Partizanas“ ir garantuoju, kad neliksite nusivylę, o malonių staigmenų tikrai apturėsite.