Visas civilizuotas pasaulis keletą ilgų metų kovojo su teroristine „Islamo valstybe” (IV), kuri buvo išsiplėtusi Irako ir Sirijos teritorijoje. Šios organizacijos ląstelių buvo ir kitose šalyse, ypač Afrikoje. Tačiau civilizacijai užteko valios ir pastangų, kad šis dviejų amžių sandūros fenomenas būtų sutriuškintas, o jo barbarai išblaškyti po Artimuosius Rytus. Tačiau kyla bjaurus įtarimas, kad savo kaimynystėje turime vis labiau į IV panašėjančią kaimynę. Su panašia ideologija, panašiu požiūriu į civilizaciją, ekspansijos užmojais ir karybos būdais.

Nuo š.m. vasario 24 d. jau tik didžiausias luinys nepastebėjo, kad du dešimtmečius Rusiją valdo kriminalinė-mafijinė grupuotė su prezidentu Vladimiru Putinu priešakyje. Tačiau ko gero, kad tikrovė yra blogesnė. Kuo ilgiau vyksta karas Ukrainoje, tuo baisesnis darosi Rusijos veidas. Deja, visos Rusijos.

Praėjusiąją savaitę sekantys įvykius Ukrainoje galėjo būti tiesiog šokiruoti išplatinto vaizdo įrašo, kuriame privačios karybos kompanijos „Vagner” kovotoją, buvusį kalinį, aprengtą Ukrainos kariuomenės uniforma, itin žiauriu būdu – kūjo smūgiais į galvą nužudo kiti, kaip galima spręsti, „Vagner” kovotojai. Jų auka – už nužudymą ir mėginimą pabėgti iš kolonijos ilgiau nei dviem dešimtmečiams nelaisvės dar aname amžiuje nuteistas buvęs Sovietų sąjungos ir Rusijos vidaus kariuomenės puskarininkis, užverbuotas į karą Ukrainoje, patekęs į ukrainiečių nelaisvę, dalijęs gausius interviu Ukrainos žurnalistams bei blogeriams, vėliau iškeistas į nelaisvėje buvusius ukrainiečius.

Kas gebėjo socialiniuose tinkluose išplatintą egzekucijos įrašą pažiūrėti iki galo, be didelių dvejonių su manimi sutiks, kad šis epizodas esmingai nesiskyrė nuo tų, kuriuos prieš dešimtmetį platino IV, kurios atstovai Vakarų šalių piliečiams gyviems pjaustė galvas, o į nelaisvę paimtus priešo karius gyvus degindavo laužuose.

Šioje vietoje galėtume ieškoti filosofinės potekstės ir klausti – ar iš tikrųjų „Vagner” grupės samdiniai taip jau niekuo ir nesiskiria nuo Rusijos reguliariosios kariuomenės dalinių? Vertinant panašumus beigi skirtumus – kaip laikomasi civilizuotos karybos taisyklių, kaip elgiamasi su civiliais, belaisviai ir pan.

Tačiau tokios lyginamosios analizės prasme aš abejoju. Asmeniškai man atsakymai į galimus jos klausimus radosi iškart po Bučos (Kijivo priemiesčio), kur išlaisvintoje gyvenvietėje vienoje kankinimų vietoje (rūsyje) ukrainiečių pareigūnai rado ir tarp kankinimų vartytą didžio rusų rašytojo Michailo Bulgakovo tomelį.

Didesnį įspūdį man paliko tik vaizdo klipo su egzekucijos vaizdais kontekste paskelbta į Vakarus spėjusių pabėgti rusų politologų analizė apie „Vagner” grupės ištakas. Taigi šios visiškai neteisėtos sukarintos organizacijos, kuri, anot jos įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino, turi savo lėktuvų, tankų beigi reaktyvinės artilerijos, įsčių galėtume ieškoti Sankt Peterburge. O jos pirmeiviai – dažniausiai iš tarnybos už neteisėtą veiklą bei veiksmus atleisti milicijos karininkai iš ypatingosios paskirties būrių (OMON).

Tokia anų rusų komentuotojų pateikta teorija kažkodėl man kelia pasitikėjimą. Nes esu tokio amžiaus, kurie dar prisimena, ką Vilniaus ir Rygos OMON būriai išdarinėjo Lietuvoje, Latvijoje 1990-1991 metais. Kurlink nusidriekė anų banditų keliai po paskutinio nesėkmingo Sovietų sąjungos pučo. Ir žinant, kad mažiausiai vieną Vilniaus OMON karininką – Aleksandrą Ryžovą to paties Sankt Peterburgo teismas 2011 m. nuteisė 15 metų laisvės atėmimo už organizuoto nusikaltėlių susivienijimo organizavimą, žmonių grobimą ir ginkluotą plėšikavimą. T. y. anksčiau nei Lietuvos Temidė nutarė jį teisti dėl dalyvavimo 1991 m. įvykiuose Medininkų muitinėje.

Be OMON šešėlių vėliau nevyko joks karinis-nacionalinis konfliktas buvusioje Sovietų sąjungos teritorijoje. Ne tik – yra žinių, kad „baltijiečių” omonininkai aktyviai dalyvavo kruviname kare po Jugoslavijos griūties.

Taigi, kontingentas kaip tik tas – subanditėję milicininkai, atleisti iš pareigų dėl savo kriminalinių darbo metodų, tačiau išsiilgę nebaudžiamumo kvapo ir beribės valdžios.