„Tu neišsigąsk, kad čia žmonių nėra… čia juk Klaipėda”, – dainuoja aktorius Gytis Šimelionis, kuris čia pat išvardija daugybę šio miesto privalumų: nuolatos esi gamtos apsuptyje, visur gali nueiti pėsčiomis, o, be to, čia viskas pigiau.

Gytis – klaipėdietis, o jo žmona Evelina, irgi aktorė – vilnietė. Ji pasakoja, kad sostinėje buvo labai išsiblaškiusi, „išdalijusi save”, o Klaipėdoje pavyko sustoti, susirinkti save iš naujo. Evelina į uostamiestį persikėlė, kai čia aktorių kursą rinko legendinis teatro ir kino žmogus Valentinas Masalskis. Po studijų liko, kartu su V. Masalskiu kūrė Klaipėdos jaunimo teatrą, kuris šiemet paminėjo veiklos dešimtmetį.

Gyvenimo pradžia Klaipėdoje buvo gan įtempta – nuo ryto iki vėlaus vakaro paskaitos, repeticijos. Tačiau čia yra jūra, čia gyvenimas teka visai kitaip: po įtemptų darbų persikeli į Smiltynę, pavaikštai po pušyną, gamta padeda nurimti, suprasti, ko nori iš gyvenimo.

„Mūsų kurse buvo vien merginos, matyt, todėl V. Masalskis, rinkdamas antrąjį studentų kursą. paklausė, kokių mums bernų surinkti, – juokiasi Evelina. – Išsakėme savo pageidavimus ir taip gavau vyrą”. Jų vaikai, penkerių Balys ir dvejų metukų ir Ula augo teatre, užkulisiuose. Aktorė sako, kad taip augti yra nuostabu – esi visų draugas, visi čiūčiuoja, myluoja, nuolat gyvai groja orkestras.

Teatras yra ne tik darbas, tai ir gyvenimo būdas. Dažnas klausia, kaip jie nepavargsta vienas nuo kito – nuolat kurti ir gyventi kartu. Gytis sako, kad verdant tame pačiame katile, geriausiai viską supranti.

„Kai kuri vaidmenį, mintys yra toli nuo namų – tik aktorius gali tai suprasti”, – įsitikinęs jis.

Bendrus pasirodymus Gytis ir Evelina pradėjo rengti ne taip seniai – viskas prasidėjo nuo televizijos projekto „Du balsai – viena širdis”, kuriame dalyvavo šeimos. Kiekvieną savaitę gaudavo naujas temas, reikdavo paruošti dvi, kartais – keturias dainas. Pasiruošti pasirodymams sunku nebuvo, teatre buvo įpratę viską daryti patys – kurti vaidmenis, kabinti dekoracijas, planuoti apšvietimą. Patys labai džiaugėsi, o kolegos gyrė, kad jie į televiziją atnešė teatrą. Šis projektas aktorių smarkiai neišgarsino, tačiau padėjo tapti dainininkų duetu.

Gytis iš Šilutės į Klaipėdą persikėlė aštuntoje klasėje. Tada pirmąsyk išgirdo „Foje”, „U2″ ir jam muzika tapo neatsiejamu gyvenimo dalis. Todėl ir veržėsi pas V. Masalskį, kurio mokykla paremta ritmika ir muzikavimu.

Evelina baigė chorinio dirigavimo specialybę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dvyliktoje klasėje dirigavo net orkestrui. Tada atrodė, jog šioje srityje tobulėti jau nebėra kur ir įstojo į Pramoginio scenos meno specialybę. Šios studijos buvo skirtos miuziklų aktoriams, kurie turi mokėti šokti ir dainuoti. Baigusi kolegiją teatro studijas tęsė Klaipėdoje, kur ir susikirto jos ir Gyčio keliai.

Dabar Gytis ir Evelina dirba Klaipėdos jaunimo teatre – kartu su V. Masalskiu jį ir sukūrė. Taip pat Evelina jau antri metai dirba miško mokykloje muzikos mokytoja ir ugdo mažuosius suprasti bei pamilti muziką.

V. Masalskis juos išmokė dirbti ir neskaičiuoti valandų. Ruošiantis premjeroms vien Muzikiniame teatre Gyčiui būna net vienuolika repeticijų per savaitę. Desertas – asmeniniai projektai. Gytis žinomas kaip grupės „Pinigautojai” narys, o visai neseniai kartu su trimis kolegomis subūrė ir dar vieną dainuojančių aktorių grupę „Kvadrobika”.

Pradžioje gyvenę centre, dabar jie persikėlė tolėliau – truputį už miesto. Klaipėdos masteliais tas „tolėliau” yra septynios minutės iki centro automobiliu.

„Kai tik pradėjome draugauti, supratome, kad turime bendrą svajonę – namuką. Kad būtų nedidelis, šalia – žolės lopinėlis,” – sako Gytis.

Dabar svajonė jau įgyvendinta, savo nedideliame name jie praleidžia daug laiko: šalia yra vaikų žaidimų ir krepšinio aikštelės, kieme daug draugų vyresniajam sūnui. Gytis pats padarė sūpynes, sukasė lysves pomidorams.

Abu vaikai lanko Klaipėdoje įsikūrusį miško darželį-mokyklą, kurioje mokytoja dirba Evelina.

„Kituose miestuose patekti į darželį būna didžiausias vargas, jau planuojat vaiką reikia registruotis, – juokiasi Evelina. –  O Klaipėdoje viskas paprasčiau”.

Kraustytis iš Klaipėdos jie neketina. Gytis sėslus, jam permainų nereikia. Sako, pakeliaus pensijoje su kemperiuku. Evelina sako, kad uostamiestyje ją nustebino žmonių šiluma.

„Kasininkės su manimi sveikinasi. Dar pakalbina – joms įdomu, kaip praėjo mano diena, neįtikėtina! Vilniuje gi visi bamba, skuba, visi pikti”, – sako buvusi vilnietė.

Evelinos nuomone, Klaipėdoje nieko netrūksta, o ir kultūrinis gyvenimas čia yra labai aukšto lygio. Puikias programas siūlo atsinaujinęs Dramos teatras, Muzikinis teatras, Šeiko šokio teatras, daug įdomių renginių vyksta Koncertų salėje.

Evelina Klaipėdoje labai vertina lėtą gyvenimo tempą, čia lengva auginti vaikus, šalia gamta, šeima, draugai. Žinoma, buvo draugų, kurie po studijų išvažiavo į užsienį.

„Dažnai kalbuosi su jais, – pasakoja Evelina. – Stengiuosi padėti jiems neišprotėti nuo beprasmybės. Jie buvo puikūs aktoriai, dainininkai. Išvažiavo su viltimi, kad eis į kastingus, vaidins. Ir dirbs fabrike, na, šiek tiek – kol įsitvirtins teatre. Bet didmiesčiai juos suvalgė: reikia mokėti nuomą, reikia pinigų, dirbi ir nebežinai, kada sustoti. Ten nėra draugų, problemos gula viena ant kitos, o svajonės apie teatrą vis tolsta. Jeigu mes išvažiuotume ir mums taip atsitiktų”.

Gytis sako, kad kituose miestuose gyvenantys draugai vis dažniau prasitaria, kad norėtų grįžti į Klaipėdą.

Vasarą iš visos Lietuvos prie jūros suvažiuoja draugai, o rudenį jiedu džiaugiasi ramybe, daug laiko praleidžia miškuose, paplūdimiuose. Žiemą dažnai važiuoja prie jūros: prie molo, į Smiltynę, Melnragę, Palangą. Paplūdimiai tušti, atrodo, visa gamta priklauso tik jiems. Be to, Klaipėdoje nebūna blogo oro: žmogus čia gerai jaučiasi ir saulei šviečiant, ir siautėjant vėjams.