35-erių Annai per savo gyvenimą jau du kartus teko patirti pabėgėlės dalią. 2014 metais jai teko palikti gimtąjį Donecką dėl ten prasidėjusio karo ir pusantrų metų praleisti Mariupolyje, po to vykti į Berdianską, miestą Zaporožės srityje, Azovo jūros pakrantėje. Tačiau rusų armija pasiekė ir šį miestą, jį okupavusi šių metų vasario 28-ąją.

Palikusi įsigytus namus Anna su 11-mečiais dvyniais Kamila ir Damiru išvyko į Lietuvą, kur dirbo jos vyras.

Jis į Ukrainą grįžti bijo dėl to, kad yra registruotas Donecko srityje ir gali būti paimtas į šios apsišaukėliškos respublikos armiją. Šiuo metu Anna su šeima gyvena Palangoje, kuri jai primena jos mylimą Berdianską.

Ukrainoje pabėgėlė buvo valstybės tarnautoja, švietimo srityje dirbo teisininke, kartu dar papildomai užsiiminėdama ir depiliacija. Atvykusi į Palangą ji toliau tęsia veiklą grožio srityje.

Ukrainiečiai nesipriešino

Berdiansko situacija įdomi tuo, kad jį okupavo tyliai, be aukų ir apšaudymų, kitaip nei daugelį Ukrainos miestų ir gyvenviečių, kurios 80-90 proc. buvo sugriautos. O Berdianskas liko praktiškai toks pat, kaip ir iki karo. Tik ukrainietiškos vėliavos buvo pakeistos rusiškomis bei grivinas pakeitė rubliai. Tačiau vietos gyventojai, anot Annos, išliko patriotais ir nesidžiaugia naująja valdžia.

„Prasidėjus antrajam karo etapui vasario 24-ąją kaip tik baigėsi mano nedarbingumo pažymėjimas ir aš turėjau eiti į darbą. Prabudau 5-tą valandą ryto nuo sprogimo garso, bet nesupratau, kad tai puolimas, nes pastaruoju metu naujienų nežiūrėdavau. Visiškai nesidomėjau politika. Bet kad tai sprogimas, supratau, mat esu iš Donecko, dar nuo 2014 metų manyje išlikęs baimės jausmas. Ir tada jis vėl atsinaujino”, – pasakojimą pradėjo Anna.

Moteris greit sumojo, ką daryti – vasario 25-ąją nuėjo į darbą ir parašė pareiškimą, kad iš jo išeina savo noru. Viršininkai pasakė, jog mieste nėra ukrainiečių karių – jie tarsi išgaravo, nors Berdianske, pasienio mieste, jų visada būdavo.

„Mūsų rajone stovėjo karinis dalinys, kuris išties kažkur dingo. Nežinau, kaip jie spėjo pabėgti. Tuo metu kasdien einančiojo miesto vadovo pareigas socialiniame tinkle buvo atnaujinama informacija apie rusų artėjimą prie Berdiansko. Buvo raginama laikytis ramiai. Dėl to vasario 28-ąją rusų armija pas mus atvyko kaip į savo namus – nusimovė batus ir įėjo”, – pasakojo moteris.

Miesto gatvėse pasirodė daugybė tankų ir šarvuočių, o viešose vietose – rusų kareiviai su automatais.

„Visi tiesiog lindėjo savo narveliuose, niekur nekišdami nosies, – prisiminė Anna. – Kai kurie ėjo į protestus su plakatais ir ukrainietiškom vėliavom: taip buvo pora kartų, o rusai tiesiog tyliai juos stebėjo. Protestų daugėjant, jie greitai „uždarė” šiuos renginius, šaudymai į orą bei suimdami aktyvistus. Vieną iš jų suėmė tiesiog kavinėje – priėjo rusų kariai ir su savim išsivežė. Kas nutiko suimtiems aktyvistams – nežinau. Tuo viskas ir baigėsi, prasidėjo gyvenimas prie „rusų pasaulio”. Gyvenimas buvo gana ramus, jei nekreipsime dėmesio į kareivius gatvėse ir sraigtasparnius danguje. Žmonės ėmė vaikštinėti po miestą, stengdamiesi gyventi kaip ir anksčiau, nesiveldami į konfliktus. Pas mus nebuvo jokių baisių įvykių, su mumis jie elgėsi normaliai. Manau, kad rusų kariams buvo duotas įsakymas su mumis elgtis kultūringai. Jie tarsi norėjo parodyti, jog gali būti ir kitaip, ne taip, kaip, pavyzdžiui, Mariupolyje. O gal ir dėl to, kad ukrainiečių kariai mus paliko nesipriešindami. Net mano valstybinės struktūros neišformavo, tik pakeitė iš ukrainietiškos į rusišką, kurioje liko dirbti mano kolegos. Daugelis neturėjo, kur išvykti, pavyzdžiui, mano bendradarbės vyras yra neįgalus. Dabar juos visus laiko kolaborantais, nors žmonės neturėjo pasirinkimo”, – teigė ukrainietė.

Nenorėjo dirbti rusams

Iš pradžių uždarė kelis prekybos centrus, bet vėliau juos atidarė. Mieste bado nebuvo – produktus vežė iš Krymo, Chersono ir Rusijos. Smulkieji verslininkai, iki tol prekiavę ukrainietiška produkcija, irgi ėmė iš Krymo vežti rusiškas prekes. Nors pradžioje kai kurių prekių trūko, bet būtiniausių, pavyzdžiui, daržovių, kiaušinių visada buvo. Atsiskaityti iki pat šios dienos galima ir su ukrainietiškom banko kortelėm.

„Visą laiką veikė internetas bei kiti ryšiai. Tiesa, iškart atjungė nuo ukrainietiško tinklo ir pajungė rusišką. Likti gyventi Berdianske buvo galima. Tačiau, pirma, aš nenorėjau dirbti Rusijai, antra, buvo baisu dėl Mariupolio. Niekas nežino, kas rusams vieną dieną šaus į galvą. Be to, mano vaikai nenorėjo eiti į rusišką mokyklą ir mokytis giedoti Rusijos himno”, – pasakojo ukrainietė.

Kovo mėnesį Berdianską užplūdo pabėgėliai iš Mariupolio. Anna savo namuose apgyvendino pažįstamus mariupoliečius. Viena iš jų buvo jos vaikų mokytoja, su kuria Anna kovo 28 d. ir nusprendė palikti Ukrainą. Kad visi tilptų į pedagogės automobilį, pastaroji savo labradoro veislės šunį prižiūrėti paliko Annos mamai.

„Mus iš Berdiansko lengvai išleido į vadinamąją pilkąją zoną, esančią Vasiljevkos kaime Zaporožės srity. Tai vienintelė vieta, per kurią galima išvykti iš okupuotų teritorijų. Iš ten nuvykome į Zaporožę, o iš jos – į Lenkiją, kur mus pasitiko Lietuvos savanoriai ir nuvežė į Alytų. Kelionėje iš viso užtrukome 4 dienas. Iš pradžių gyvenome Telšiuose, kur mums skyrė patalpas. Stengėmės gyventi normaliai, bet Kamilai ir Damirui ten pritapti buvo sunku. Rugsėjo pabaigoje nusprendėme persikraustyti į Palangą. Čia šiuo metu nuomojamės butą”, – pasakojo moteris.

Annos mama išvykti iš Berdiansko atsisakė.

„Nors kainos truputį ir pakilo, tačiau net ir pensininkams jos įkandamos. O komunalinius mokesčius apskritai labai sumažino. Tad ji ir toliau užsiima daržininkyste bei konservavimu”, – sakė pabėgėlė.

Prisitaikyti gyventi Lietuvoje moteriai sunku nebuvo, nes, pasak Annos, Lietuva nuo Ukrainos nelabai skiriasi. Jos teigimu, Lietuva jauki ir kompaktiška šalis, o Ukrainoje daugiau žmonių ir judėjimo. Lietuviai, Annos teigimu, geri ir draugiški, čia ji teigia nepatyrusi jokių nemalonumų.

Moteris palaiko ryšius su Berdianske likusiais artimaisiais ir žino, jog dabar vietiniams gyventojams trūksta pinigų.

Norėtų grįžti

„Vasaros sezono metu mūsų miestas gyvena iš turizmo. Iš vasarą uždirbtų pinigų žmonės išgyvena visus metus, bet šią vasarą turistų nebuvo. Kadangi daugelis neturi, už ką „žiemoti”, jie išvyko. Jų vietas užėmė mariupoliečiai, kurie dabar sudaro trečdalį Berdiansko”, – pasakojimą tęsė pabėgėlė.

Rugsėjį vyko vadinamasis referendumas dėl Zaporožės srities prijungimo prie Rusijos ir neva 93 proc. balsavo už. Visgi moteris netiki šiais rezultatais.

„Daugelis balsuoti nenorėjo. Pas mano mamą buvo atėję, bet ji nusimuilino, pasakiusi, jog nenori spręsti už Zaporožės sritį, kadangi yra registruota Donecko srity. Kiti tiesiog slėpėsi. Nepažįstu nė vieno Berdiansko gyventojo, kuris būtų balsavęs už. O štai Donecke žinau, kad žmonės patys ėjo balsuoti, tai tiesa. Berdiansko rinkimų apylinkėse niekas balsuoti žmonių nevertė, nes ten dirbo ukrainiečiai. Jie to daryti nenorėjo, bet buvo priversti, nors aš manau, kad tie balsai nieko nereiškia, nes Rusija vis tiek būtų paskelbusi tokius rezultatus, kokių jai reikia. Viskas, kas ten vyksta, nuo mūsų norų nepriklauso”, – įsitikinusi ukrainietė.

Annai nepatinka, jog jai ir vėl teko kraustytis iš vienos vietos į kitą.

„Niekada nemaniau, jog ir Berdianską palies ta istorija. Bet Rusija turėjo savų planų. Ji daug ką žino, o mes nieko nežinom. Esame tik stebėtojai. Esu įpykusi, nes ir vėl turėjau palikti savo namus, įprastą gyvenimą. Nepažįstu ne vieno Berdianske, kas būtų laukęs „rusų pasaulio.” Geriau jau daugiau mokėčiau komunalinių mokesčių, bet gyvenčiau savo Ukrainoje. Dabar ten negaliu gyventi, nes nenoriu gyventi Rusijoje, bet ir negaliu grįžti, nes jei ukrainiečiai nuspręs susigrąžinti Berdianską, jį rusai nušluos nuo žemės paviršiaus. Jei ukrainiečiai be sugriovimų atkovotų Berdianską, aš grįžčiau. O kol to laukiu, gyvenu Lietuvoje, kurioje jaučiuosi saugi”, – pokalbį baigė Anna.