Nors tam tikras paraleles tarp šių įvykių gal ir galima išvesti, bet tuomet būtina įvertinti ir beveik 100 metų prarają tarp jų. Mat tai, kas buvo teisėta Romos imperijos ar vikingų laikais, XXI amžiuje beveik visais atvejais yra neteisėta ir amoralu.

1923 metų Lietuvos valstybės inspiruotą „sukilimą”, kurio pasekmė – Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, Rusijos propaganda vadina okupacija. Rusijos veiksmus, atplėšiant Krymą nuo Ukrainos, demokratinis pasaulis vadina švelniau: aneksija (lot. annexio – prijungimas).

Visuotinė lietuvių enciklopedija aneksiją apibūdina kaip agresijos formą: svetimos valstybės arba dalies jos teritorijos prievartinis prijungimas prie savosios. Krymo aneksiją 2014 metais Rusija bando „parduoti” pasauliui kaip demokratinį procesą. Nors tą, neva, demokratinį procesą ji pati ir inicijavo, ir įgyvendino.

Rusija įtikino daugumą savo gyventojų ir bando įtikinti visą pasaulį esą Krymo gyventojams nepatiko politiniai procesai Kijeve ir jie demokratiškai apsisprendė atsiskirti nuo Ukrainos. O po to – prijungti prie motinėlės Rusijos. Apie tokius akivaizdžius dalykus kaip beveik neslaptas kariuomenės įvedimas į šį pusiasalį dar gerokai iki tų „demokratinių” procesų, Rusija oficialiai yra linkusi nutylėti, nors kruvinasis šios valstybės prezidentas Vladimiras Putinas viešai apdovanojo kariškius, kurie prisidėjo prie Krymo aneksijos. Tiesa, atviro kariuomenės įžengimo nebuvo: kariškiai buvo aprengti žaliomis uniformomis, be skiriamųjų ženklų. Ir vadinti  „žaliaisiais žmogeliukais” .

Šis karnavalas turėjo sudaryti vaizdą, kad Krymas buvo ne aneksuotas, o demokratiškai pats prisijungė prie Rusijos, ir šiai liko tik tai oficialiai įforminti. Taip ir padarė. Tačiau tarptautinė bendruomenė šio maskarado neįvertino ir pasmerkė Krymo aneksiją kaip sunkų įsipareigojimo nenaudoti jėgos pažeidimą. Tai yra kaip agresiją. 

Tad koks esminis skirtumas yra tarp šių dviejų procesų – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 metais ir Krymo aneksijos 2014 metais? Juk ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo inicijuotas jos vyriausybės. Sukilimo inscenizacijoje dalyvavo ir perrengti Lietuvos kariškiai.

Štai cita iš ng.ru (Независимая газета) 2002 metais: „Однако 10 января 1923 г. < …> литовские регулярные войска (частично в штатском, частично в форме) оккупировали Мемельскую область”. („Vienok, jau 1923 m. sausio 10 d. <…> lietuvių reguliarioji kariuomenė (iš dalies civiliais rūbais, iš dalies uniformuota) okupavo Mėmelio kraštą”.)

„Esminis skirtumas tarp šių procesų yra tai, kad 1923 metais Klaipėdos kraštas buvo administruojamas Tautų sąjungos (League of Nations), Jungtinių Tautų pirmtakės. Ir jis nepriklausė niekam”, – sako Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūselienė. 

Pasak jos, Lietuva pasinaudojo savo istorinėmis teisėmis ir įvykdė tokią operaciją. Paprašyta patikslint, kas yra istorinės teisės, A. Ūselienė teigia, jog „tai buvo baltų kraštas”. Esą nesvarbu, kad tai buvo prieš 700 metų, „bet čia gyveno lietuvių tauta”. 

Krymo atveju kalbama apie kitai valstybei priklausančios teritorijos atplėšimą, aiškina ji. Šios aneksijos nepripažįsta Jungtinių Tautų Organizacija. O Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos pasaulis pripažino.

Daugelis dabar galiojančių tarptautinių teisės normų buvo priimtos tik po II Pasaulinio karo – dėl valstybių sienų neliečiamumo, tautų teisės apsispręsti ir panašiai. O tuo metu, kai Lietuva organizavo Klaipėdos krašto prijungimo veiksmus, šis kraštas pagal tuometinę tarptautinę teisę (jeigu taip galima tai pavadinti) formaliai nepriklausė nė vienai valstybei: I Pasaulinio karo nugalėtojos dar tik suko galvas, kam jį atiduoti.

Kita vertus, mes patys, kalbėdami apie istorines Lietuvos teises į Klaipėdą po 700 metų arba 1923 metų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos vadindami sukilimu, pilame vandenį ant Rusijos propagandos malūno. Nes 1923 metų įvykių įvardijamas sukilimu tėra naivus romantizuotas požiūris į istoriją, galintis sužavėti nebent vaikų darželio auklėtinius. Nors dėl tokio įvardinimo dar prieš 20 metų vyko karštos diskusijos tarp mūsų šalies istorikų, šiandien jie sutaria, kad 1923 metais būta labai drąsios ir savalaikės Lietuvos iniciatyvos bei veiksmo.

Toks atviras pripažinimas to, kas yra istorinė tiesa, riboja galimybę piktavaliams 2014 metų Krymo aneksiją lyginti su Klaipėdos krašto prijungimus prie Lietuvos.

Tačiau paskelbusi, kad siekia susigrąžinti visas istorines žemes šiuolaikinės fašistuojančio Rusijos propaganda džiūgauja, kai demokratiniame pasaulyje irgi prabylama apie neva teisėtas pretenzijas į istorines žemes. Žiū, kaip apsidžiaugė Rusijos žiniasklaida, kai Vengrijos (Europos Sąjungos ir NATO narės) ministras pirmininkas Viktoras Orbanas viešumoje pasirodė ryšintis šaliką su „Didžiosios Vengrijos“ žemėlapio, kuriame buvo Ukrainos Užkarpatė ir Rumunijos Transilvanija, atvaizdu.

Rusijos propagandai – tai puikiausias jos naratyvo apie „teisingą karinę operaciją” šiai valstybei siekiant sunaikinti Ukrainą ir prisijungti neva istorines savo žemes, pagrindimas. Nors tos žemės istoriškai buvo ne Maskvos, o Kijevo žemės. Propaganda teisybės neieško – jai reikia mūsų protus galinčių užtemdyti vaizdinių.

Na, o Lietuvoje net tarp rimtų visuomenės veikėjų dar yra gajus noras pakalbėti apie mūsų istorines teises nuo Mindaugo ar Vytauto laikų ar anksčiau valdytas žemes. Putino Rusijai tai labai patinka. Juk ir V. Putinas apie tas mūsų „istorines žemes” yra kalbėjęs kaip apie savas…

O karalius Mindaugas, jeigu ką, Memelio/Klaipėdos nevaldė… Nei joks kitas Lietuvos kunigaikštis.