1950-ųjų Klaipėdos vykdomojo komiteto (VK) dokumentai liudija, kad tuo metu miestas vis dar susidurdavo su sunkiai įveikiamais iššūkiais organizuojant privalomą ugdymo procesą. Ne visada gelbėjo ir vadinamoji šefavimo sistema, kai įmonėms buvo priskiriama rūpintis konkrečiomis mokyklomis.

Šiuo metu Klaipėdos regioniniame archyve saugomi dokumentai byloja, kad 1950-aisiais mokykloms reikiamų patalpų stygius buvo pasiekęs tokį lygį, kad ugdymo procesas buvo organizuojamas trimis pamainomis, o įstaigoms trūkdavo ne tik inventoriaus, bet ir kai kurių vadovėlių bei mokytojų.

Fizikos pamoka Klaipėdos 7-os gimnazijos 2b klasėje. B. Umbro (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr. 

Daržai seminarijai – tik po priminimo

1950-ųjų pradžioje į miesto VK pirmininką kreipėsi Klaipėdos mokytojų seminarijos direktorius ir priminė, kad dar 1949-ųjų lapkričio 28-ąją buvo rašęs raštą, kuriame prašė skirti sklypą „mokomiesiems daržams, sodui bei individualiniems daržams”, bet iki šiol nesulaukė jokios reakcijos.

Pakartotinai prašydamas skirti tokį sklypą, kuris būtų „gerose sąlygose atstumo nuo Mokytojų Seminarijos ir dirvos atžvilgiu”, direktorius tikino, kad jis šiai mokymo įstaigai yra „būtinai reikalingas”.

Po pakartotinio prašymo VK jau susimylėjo ir vasario viduryje seminarijai paskyrė 6 ha ploto buvusį Kelių ir tiltų tresto pagalbinį ūkį prie Kretingos plento.

Sprendime nurodyta, jog sklypas skiriamas jauno sodo sodinimui, kad būtų propaguojamas Mičiūrino mokymas.

Seminarijai priskirto sklypo schema. Martyno Vainoriaus nuotr.

Šefas šefui nelygu

Tų pačių metų gegužės pradžioje VK konstatavo, kad nuo 1949-1950 mokslo metų įvestas privalomas septynerių metų trukmės mokslas ir dėl to išaugęs mokinių skaičius „aštriai iškėlė klausimą” dėl mokyklų plėtros. Konstatuota, kad mokinių skaičius išaugo nuo 5897 vaikų 1948-1949 mokslo metais iki 6984 moksleivių 1949-1950 mokslo metais. Reaguojant į tai mieste buvo atidarytos penkios naujos septynmetės mokyklos, trys klasių komplektai pradinėse mokyklose ir dešimt vidurinėse, suaugusiųjų bei dirbančiam jaunimui skirtose mokyklose.

Tradiciškai pirmiausia pasidžiaugęs pasiekimais (geru aprūpinimu kuru; atliktai remonto darbais; pradinei mokyklai skirtu pastatu Mėtų (dabar – Martyno Šerniaus) g. 3; papildomai įranga aprūpintais fizikos kabinetais Gorkio vidurinėje mokykloje ir dirbančio jaunimo vidurinėje mokykloje) VK išvardino ir eilę trūkumų.

Pirmiausia buvo konstatuota, kad vidurinėse trūko mokytojų, o dirbusiesiems teko pernelyg didelis krūvis. Trūko ir kėdžių, stalų, spintelių, rusų, lietuvių ir vokiečių kalbų, 6-ai klasei skirto fizikos, botanikos ir zoologijos vadovėlių. Septynmetės mokyklos Nr. 2, 3, 4 ir pradinė mokykla Nr. 7 dirbo dviem pamainomis ir visai neturėjo patalpų užklasiniams užsiėmimams.

Taip pat konstatuota, kad pasiruošimas 1950-1951 mokslo metams vyksta silpnai, dar nebuvo kalbėta su mokyklas šefuojančių organizacijų ir įstaigų vadovais dėl remonto darbų. Tad VK suformulavo 12 įvairių užduočių Liaudies švietimo skyriaus vedėjui drg. Baranauskui, kaip pašalinti tokius trūkumus. Tarp jų buvo ir nurodymai prie kiekvienos vidurinės ir septynmetės mokyklos įrengti sporto aikšteles bei bandomuosius sklypelius užsiimti mičiūriniška veikla.

Ūkinių ir pramoninių organizacijų vadovams buvo nurodyta pradėti mokyklų remonto darbus, o Statybos ir montavimo valdybos viršininkui drg. Savincevui – „forsuoti” mokyklos Šiaurės rate (dabar – S. Dariaus ir S. Girėno g.) atstatymo darbus, kad jie būtų baigti iki rugpjūčio 15-osios. Šie statybininkai darbavosi 1936 metais pastatytoje Respublikos pedagoginio instituto Pavyzdinėje mokykloje, kurią buvo suprojektavęs žinomas tarpukario Klaipėdos architektas Herbertas Reissmannas.

Apgriautas buvusios Respublikos pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos pastatas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Drg. Baranauskui kartu su VK pirmininko pavaduotoju Ivanu Sinycinu buvo nurodyta mieste surasti dar dvejas patalpas, kurios tiktų mokykloms.

Prie pasiruošimo naujiems mokslo metams reikalų VK sugrįžo baigiantis birželiui. Savo sprendime jis priminė, kad LTSR Ministrų tarybos nutarimu miesto pramonės kolektyvai buvo paskirti konkrečių mokyklų šefuojančiomis organizacijomis ir įpareigoti iki birželio 20 d. užbaigti pradinių mokyklų remontus, o vidurinių – iki rugpjūčio 1-osios.

Anot VK, dauguma įmonių tokius savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, tačiau kai kurios „užtempė remontą”. Buvo pateiktas ir tokių sąrašas: Geležinkelių mazgas nesirūpino pradine mokykla Nr. 1, Laivų remonto įmonė – pradine mokykla Nr. 3, „Trinyčių” fabrikas – septynmete mokykla Nr. 3, Remonto ir statybos kontora nevykdė įsipareigojimų vidurinei Nr. 1, o Jūrų prekybos uostas – vidurinei Nr. 2.

Savo sprendime įsipareigojimus įvykdžiusioms organizacijoms VK išreiškė padėką, o nepažangiosioms buvo nurodyta darbus užbaigti iki rugpjūčio 1-osios. Taip pat paprašyta, kad Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto biuras išsikviestų minėtųjų įmonių vadovus ir įvertintų jų elgesį.

Visgi atrodo, kad tokia perspektyva ir VK nurodymai bent jau „Trinyčių” vadovybę nelabai jaudino. Liepos 7-ąją į VK pirmininką raštu kreipėsi septynmetės mokyklos Nr. 3 direktorius

„Trinyčių” fabrikas įpareigotas atremontuoti šefuojamą mokyklą. Pagal sudarytą remonto darbų sąmatą remontas turi būti padarytas 13 000 rublių sumai. Tuoj užbaigus mokslo metus kreipiaus į mokyklos šefus t.y. „Trinyčių” fabriko vadovybę su prašymu, kad padarytų mokykloje remontą minėtai sumai. Vadovybė sutiko pradėti remontą VI.19. Atrodė, kad fabriko vadovybė duotą savo pažadą tesės ir pradės mokyklos remontą nustatytu laiku (VI.19). Tačiau jau praėjo daugiau kaip 3 savaitės, o mokykla nepradėta remontuoti. Daug kartų kreipiaus į fabriko direktorių, jo pavaduotoją, klausdamas, kada pagaliau pradėsią remontą. Visi jie lyg susitarę mane ramina tuo, kad remontą padarysią, o dabar jo pradėti negali, nes turi darbų, kuriuos reikia Tarybų Lietuvos dešimtmečiui užbaigti. Pastaruoju metu sako, kad mokyklą pradėsią remontuoti tik pabaigoje šio mėnesio ir prašo jiems parūpinti lentų tvoros užtvėrimui ir kitų medžiagų. Atrodo, kad šefai sąmoningai delsia pradėti mokyklos remontą ir atsisako duoti kai kurių remontui reikalingų medžiagų (lentų), nors jų turi. Tai pat keista, kad fabriko vadovybė neskaito reikalinga mokyklą atremontuoti Tarybų Lietuvos dešimtmečiui. Praeitų metų praktika parodė, kad „Trinyčiai” mėgsta užvilkinti remonto darbus, dėl ko praėjusiais mokslo metais negalima buvo pravesti mokiniams konsultacijų ir maždaug iki rugsėjo mėn. 10 d. buvo dirbami neužbaigti darbai kas labai trukdė normalų mokyklos darbą. Gali būti, kad ir šiais metais pasikartos praeitų metų klaidos – nebus kur pravesti pataisininkams konsultacijų ir pravesti pačius egzaminus (VIII.20)”, – rašė mokyklos direktorius ir prašė VK pirmininką „skubiai padaryti reikiamus žygius, kad mokyklos šefai nedelsiant pradėtų mokyklos remontą”.

Ant šio rašto Švietimo skyriaus vedėjas Baranauskas ranka buvo užrašęs, kad „iškeltieji 3-čios septynmetės mokyklos direktoriaus faktai yra teisingi”.

Kaip baigėsi „Trinyčiams” reikalai su minėta septynmete mokykla tarp to meto VK dokumentų aptikti nepavyko, tačiau tikriausiai miesto valdžia visgi turėjo vilčių, kad šis fabrikas yra pajėgus tvarkytis ir švietimo srityje. Rugpjūčio 1-ąją miesto valdžia nusprendė vietoje prie Faneros fabriko veikusio ir vaikų iki trijų metų amžiaus nebesurinkusio lopšelio tokį atidaryti prie „Trinyčių”. Ši įstaiga su 45 lovomis turėjo dirbti 12 valandų per dieną. „Trinyčių” fabrikui buvo nurodyta šią įstaigą aprūpinti „kietuoju” inventoriumi.

O rugpjūčio 10-ąją VK sugrįžo prie buvusios Respublikos pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos Šiaurės rate remonto darbų. Savo sprendime jis pabrėžė, kad šios mokyklos ypač reikia, kad dėl patalpų trūkumo mokiniai turėjo mokytis net trimis pamainomis ir tai labai smarkiai blogino mokymosi procesą. Tuo metu šios mokyklos remonto darbai, ypač santechniniai (vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo), vyko labai lėtai, tad kilo grėsmė, kad naujais mokslo metais į šį pastatą mokiniai taip ir negalės ateiti.

1950-ųjų rugpjūtį prie remontuojamos būsimos septynmetės mokyklos iš kairės stovi Kauno universiteto studentai Z. Greičius ir V. Balčiūnas bei Statybos ministerijos statybos montavimo valdybos gamybinio skyriaus viršininkas V. Jurevičius. L. Morozovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Reaguodamas į tokią padėtį VK įpareigojo Statybos ir montavimo valdybos viršininką drg. Savincevą parengti ir pateikti tvirtinti naują darbų grafiką, kuriame viskas būtų sudėliota taip, kad remontas būtų baigtas iki spalio.

Anot VK, tuo metu mieste dar trūko patalpų trims mokykloms, todėl buvo nuspręsta kreiptis į LTSR Ministrų tarybą, kad ši įpareigotų Švietimo ministeriją skirti minėtosios mokyklos remontui trūkstamus 300 000 rublių. Taip pat buvo kreiptasi į statybų ministrą Juozą Maniušį, kad šis remontuojamai mokyklai išskirtų 2000 m įvairaus diametro vamzdžių ir kitos reikalingos santechninės įrangos.

Jūreivių kalvė numatė plėtrą

Statybas tuomet planavo ir Klaipėdos jūreivystės mokykla (dabar – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla). Gegužės 23-iąją VK priėmė du su šia įstaiga susijusius sprendimus, kuriais patenkino mokyklos direktoriaus drg. Mituričiaus prašymus.

Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantai fizinio lavinimo pamokoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pirmuoju buvo nuspręsta „naujo mokomojo korpuso statybai skirti 0,20 ha ploto žemės sklypą M. Melnikaitės /buv. Kanto/ Nr. 1-3″. Jame taip pat buvo nurodyta iškeldinti dvi šeimas, gyvenusias name M. Melnikaitės g. 3, patekusiame į planuojamų statybų teritoriją. O mokyklos direktorius buvo įpareigotas korpuso statybas pradėti pirmąjį 1951-ųjų ketvirtį.

Antruoju sprendimu šiai mokyklai neterminuotam laikotarpiui buvo perduotas sugriautas namas Ramiojoj g. 1-2, o įstaigos vadovui nurodyta jo atstatymo darbus pradėti III tų pačių metų ketvirtį.

Vietoje moksleivių – kariškiai

Tuo metu Fabrikinio gamybinio apmokymo mokyklai Nr. 7 1950-ųjų pavasarį reikėjo galvoti ne apie plėtrą, o apie kraustymąsi.

1949 m. sausį laikraštyje „Raudonasis švyturys” buvo rašoma, kad minėtoji mokykla įsikūrė tuomet aukščiausiame Klaipėdos pastate – septynaukštyje Žvejų g. 12, kurį 1924-aisiais pastatė Robert Meyhoefer laivininkystės ir kelionių firma.

Nuo 1926 m. balandžio šiame pastate veikė Klaipėdos krašto direktorija, 1942 m. telefonų knygoje buvo nurodoma, kad pastatas jau priklauso Vokietijos Reichui, o jame buvo įsikūrusi policija.

Tarp 1950-ųjų VK dokumentų yra buvęs slaptas gegužės 24 d. LTSR ministrų tarybos nutarimas, kuriuo priimtas Klaipėdos valdžios pasiūlymas minėtajai mokyklai atlaisvinti pastatą Žvejų g. 12. Darbo rezervo valdybai Ministrų taryba pasiūlė likusios šios mokyklos mokinius perkelti į profesinės mokyklos Nr. 12 pastatą, o septynaukštis VK turėjo būti perduotas iki birželio 15-osios. Tačiau pats VK Ministrų tarybos valia turėjo likti tik formaliu šio išskirtinio pastato valdytoju – nutarime nurodyta, jog čia apsigyvens karinio dalinio Nr. 3181 kariškiai.