P0

Mums rašo

Pacientai (3)

Mantas Stočkus
2022-11-26


Lapkritis. Mėnuo, kuomet minčių apie savižudybę skaičius ima augti, o per vasarą sukaupto vitamino D kiekis – palikti organizmus likimo valiai. Metas, kai į šalikus susisukę žmonės, uždegę žvakutes ant mirusiųjų kapų, ima gyventi Kalėdų diktuojamu tempu. Laikas, kada atbunda pamirštos ligos, ištuštindamos lentynas vaistinėse ir pripildydamos laukiamuosius ligoninėse.

Tačiau dar praėjusio amžiaus 4-to dešimtmečio pradžioje pasaulį išvydusio pastato gyventojams Lapkritis, kaip ir bet kuris kitas mėnesis, yra ypatingas. Ypatingas tuo, kad gali būti paskutinis. Kaip šiandienos ar rytojaus diena. Nors ši taisyklė galioja visiems žemės gyventojams, čia esantiems jos buvimas priminė ant spintelės pastatytą stiklinę vandens. Jie matė, kaip palatos draugai buvo išvežami vos po kelių dienų ir jautė rankoje laikomame džiūvėsėlyje savo egzistencijos trapumą.

Iš vienos pusės uždengtas vietinių K ir D dangoraižių, iš kitos – griūvančio ir neužilgo antrą šimtmetį skaičiuosiančio Karališkųjų teismo rūmų pastato, stovi Senasis Klaipėdos hospisas. Įspraustas tarp ateities ir praeities, jis atkakliai gina dabartį nuo laiko vos juosmenį siekiančia tvora, už kurios –  siauras takelis veda link pagrindinio įėjimo.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Artėjant link pastato, apsiniaukęs dangus atsispindi languose, primenančiuose akiduobes, iš kurių pati bedugnė žiūri tiesiai į akis. Susidaro įspūdis, kad pilkuma stengiasi juos specialiai uždažyti, paslepiant nuo visuomenės tą dalį, kuri akimirkai priverčia pasijausti nepatogiai pro šalį praeinančius. Susiliedamos su jas supančiomis bei mirtimi dvelkiančiomis sienomis, langų eilės ištirpsta pustoniuose, užtušuodamos už jų esančias istorijas.

Tačiau geriau įsižiūrėjus, pro vieną prasimuša vyro siluetas, žiūrintis į priešais esančius Karališkuosius teismo rūmus. Atsiradusį pastatą dar tuomet, kai Klaipėda vadinosi Mėmeliu ir buvo Prūsijos dalimi: „1862 metais buvo baigtas naujasis kompleksas. Pastato centrinėje dalyje įsikūrė prisiekusiųjų teismas, dešinėje – teismo įstaigos, kairiajame sparne buvo įrengtos kalėjimo kameros. Karališkieji teismo rūmai pradėjo veikti nuo 1885 metų”.

Teismo rūmai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę rankose laikoma šluota žymėjo istorinius faktus, valytojui atsakingai besitraukiant link durų. Prie kurių jo jau laukė psichoterapeutas: „Sveikas”.

„Sveiki”.

„Kaip jo nuotaikos?”

„Vėl apie Teismą”.

„Kelintą kartą?”

„Šiandien?”

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

„Mhm”.

„Antrą, gal trečią… nustojau skaičiuoti, – nežymiai šypteli valytojas. – Geros dienos”.

„Taip pat. Beje… – stabteli jį psichoterapeuto žodžiai. – Jis ką nors užsiminė apie atstatymą ar griūtį?”

„Apie griūtį. Paskutiniu metu apie atstatymą girdėjau mažai”.

„Hmm”, – teatsako psichoterapeutas, praleisdamas valytoją į koridorių.

Vakar buvo išrašytas Nedo draugas. Vienas iš retų atvejų, kuomet pacientas paliko įstaigą savo kojomis. Jie dalinosi šia palata nuo pradžios, kuomet kultūros paveldo išsaugojimas ėmė plisti ir kelti grėsmę abiejų sveikatai. Tačiau abu atsisakė bet kokio gydymo, teigdami, kad mirtis tik palengvins jų užduotį. Visgi laikas ir matomas vaizdas per langą iš lėto graužėsi į palatos draugo galvą. Kiekvienas naujas įskilimas ar įgriuvimas Karališkųjų teismo rūmų pastate kėlė skausmus, kurių paskutiniu metu net kalbos apie Klaipėdos istoriją nenumalšindavo. Jis suprato jų išsikelto tikslo beprasmybę ir, paskatintas psichoterapeuto, nusprendė susitaikyti su mintimi, kad atvirukuose ir senose nuotraukose esantys pastatai nebus atstatyti. Kad Mėmelis liks tik istoriniuose vadovėliuose.

„Labas, Nedai”.

„…praėjus maždaug ketveriems metams po atidarymo, Karališkųjų teismo rūmų kompleksas prasiplėtė, atsirado atskiras sektorius moterims, šalia Dangės – dirbtuvės, o netoli komplekso buvo įkurtas priestatas tarnaujantiems pareigūnams”.

„Labas, Nedai”…

„Labas, labas”, – lyg baidydamas muses atsako pacientas.

„Kaip jautiesi šiandien?”

„Kaip Karališkų teismo rūmų stogas”.

„Jis priėmė tokį sprendimą savo noru”.

„Jeigu taip ir toliau, iš stogo nieko neliks”.

„Jo niekas nevertė, – patylėjęs priduria psichoterapeutas. – Ir tu gali rinktis”.

„Iki pat persikėlimo į naująjį pastatą čia veikė Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Po išsikėlimo, Karališkieji teismo rūmai buvo perduoti valstybinei įmonei Turto bankas, kuriam iki šiol perimto turto parduoti nepavyksta. Viena iš išsikėlimo priežasčių – avarinė pastato būklė, silpniausia vieta – pastato stogas”.

„Nedai”…

„O šis pastatas? Jis irgi gali gal rinktis? O kiti, neįkainojamą istorinę vertę turintys pastatai? Pūvantys, kol tie nešioja popieriukus aukštyn žemyn miesto merijoje, net nesusimąstydami apie Prūsijos simboliką ant fasado. Ką jau kalbėti apie pažadėtą Luizės kambarį ir gatvės pavadinimą”.

„Priimk faktą, kad Mėmelio nebėra”.

„Faktą? Faktus kuria žmonės. Dresdeną irgi nušlavė nuo žemės, bet atstatė. Viską atstatė. O čia? Vos dėl Švento Jono bažnyčios susitarė… Vos”.

 „Klaipėda – ne Dresdenas. Lietuva ne Vokietija”.

„O galėtų būti. Ten žmonės bent vertina istoriją ir architektūrinę kultūrą… Savo akimis mačiau. O mes, – parodo į Karališkuosius teismo rūmus, – tik griauti sugebame”.

„Bet sandėliai prie upės – atrestauruoti. Dramos teatras sutvarkytas. Yra teigiamų pokyčių”.

„Šito iš jo nesitikėjau”, – nesiklausydamas paskutinių žodžiu, ištaria pacientas.

„Kiekvienas savaip supranta meilę miestui”.

„Tie stiklo bokštai yra meilė miestui?”

„Progresas yra istorijos dalis. Judėjimo į priekį, kaip ir kvėpavimo, negali ignoruoti, jeigu nori gyventi”.

„O kas jį ignoruoja? Aš tik prašau, kad būtų atsižvelgta į istoriją. Į pastatus, stovėjusiu šimtmečius. Bet, aišku, su buldozeriu ir kyšiu rankoje viskas paprasčiau”.

„Kas atsitiko, tas. Tokie buvo laikai. Tokia santvarka. Tokie žmonės. Geriau už kitus žinai, kaip sovietai stengėsi ištrinti vokišką paveldą”.

„O po Lietuvos nepriklausomybės? Ką mes veikėme paskutinius 30 metų? Ką padarėme, kad Klaipėdoje atgimtų bent jau tarpukaryje stovėję pastatai? Sovietinis palikimas… Būtų gerai, jeigu ištrintume jį. Tos žvaigždės ant Biržos tilto, šimtas procentų, tebespindi. O kur Biržos pastatas, leiskite paklausti?”

„Nori ar nenori, bet tai irgi yra palikimas. Dalis miesto istorijos”.

„Taip… Kaliningradas kalba pats už save. Istorinė miesto kastracija buku peiliu aukščiausiame lygyje”.

„Nedai”.

 „Gali būti ir kitaip. Tačiau tie asilai nieko nemato apart popierinių mansardų priemiesčiuose”.

„Nugriauti ir atstatyti senamiestį iki 1941 metų yra neįmanoma”.

„Įmanoma! Kaip ir yra įmanoma įvesti taisykles architektūros atžvilgiu Klaipėdos senamiestyje ir naujamiestyje. Įrėminti tą kūrybinį barbarizmą, kuris galėtų lyg piktžolės bujoti už nustatytų ribų. Bet bent jau atkurti ir išlaikyti senamiesčio bei naujamiesčio architektūrinį ansamblį. Juk Klaipėda tuomet būtų kažkas įdomaus ir kitokio. Vien prikėlus Karališkuosius teismo rūmus, atgytų aristokratiška dvasia ir atminimas apie čia buvusios galingos Prūsijos karalystės architektūrinį palikimą! Turizmas turėtų ką pasiūlyti, būtų ką parodyti. O dabar? Kas yra Klaipėda? Klaipėdos „Neptūnas“ ir Jūros šventė?” – nusispjauna ant stiklo Nedas.

Po šio gesto psichoterapeutas nusiima akinius, patrina į chalato apačią ir lyg dvejodamas, ką daryti toliau, suka juos rankose, kol seilė brėžia dar vieną įskilimą ant bene rimčiausio miesto architektūrinio paciento. Nedas daugiau nebeatsisuka:

„Paskutiniais duomenimis, viso komplekso pradinė kaina pakartotinose varžytynėse – 1,42 mln. eurų. Įdomu tai, kad be 4743,79 kv. m bendro ploto administracinio pastato galima įsigyti ir 20 kv. m šuns būdą, turinčią net savo unikalų statinio numerį”.

Psichoterapeutas užsideda akinius, užrašo kelis žodžius į kortelę prie lovos. Dar kartą pažiūri į paciento pusę ir išeina, laikydamas kumščius kišenėse.


    2022-11-26

    3 komentarai “Pacientai”

    1. AvatarPritariu (IP: 78.57.68.199)

      Pasikeitė valdžios, tapome Laisva Lietuva, bet postsovietinis mąstymas išliko: griauti, šluoti nuo žemės paviršiaus viską kas primena kitų tautų triūsą ir istoriją. Ką rodysime anūkams daugiabučių eiles ir “stiklainius”? Jie sakys: matėme tai daugelyje vietų, neįdomu. Kinai stato savo šalyje …. visus europos miestus, juos nukopijuoja su gatvėmis ir pastatais. Kas galėtų pasakyti, kad po 100 metų pas mus nestovės Eifelio bokšto, Paryžiaus operos kopijos???

    2. AvatarAnonimas (IP: 84.15.187.254)

      Labai gerai ir suprantamai parašyta!
      Tik viską griauti lengviau, nei statyti!..

    3. AvatarPagarbiai (IP: 78.62.147.40)

      Mintys svarbios, bet sudėtingas tekstas, ne kiekvienas portalo skaitytojas supras tuos dilaogus.. Gal reikėjo viską pateikti ne kaip “psichoterapeutui?

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt