P0

Kultūra

„Lost Lost Lost“ spektaklio erdvėje galimybė mintims apie atvaizdų tironiją

Atvira Klaipėda

Kristina Sadauskienė
2022-11-29


Debesų saugyklose – veidai ir gestai, neįsivaizduojamu greičiu dauginamų juokingų, mąslių, kažkuo svarbių ar nelabai gyvenimo akimirkų atvaizdai. Šiuolaikinis žmogus prisiminimus kuria atvaizdais – fotografijos išradimas transformavo pasaulį. Nuotrauka pasako daugiau nei tūkstantis žodžių – toks mūsų pasaulis, bet ar įmanoma įsivaizduoti dieną, kai atvaizdų nebelieka – jokių nuotraukų, vaizdo įrašų, kino filmų, paveikslų – jokių žmogaus sukurtų atvaizdų?

Gruodžio 9 ir 10 d. Klaipėdos dramos teatre vyks režisieriaus iš Lenkijos Michał Borczuch spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera. Spektaklį įkvėpė vieno žymiausių lietuvių menininkų pasaulyje Jono Meko kūryba ir gyvenimas.

Apie ramybę dirbant su M. Borczuch ir progą pamąstyti apie atmintinų dalykų fiksavimą bei saugojimą, patikėtą technologijoms, pasakojo aktoriai Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis, spektaklyje įkūnijantys net septynis personažus.

Pirmą kartą dirbate su M. Borczuch – pasidalinkite, į kokį procesą jis įtraukė?

S. Pinaitytė. Tai kardinaliai kitokia patirtis nei esame įpratę. Nežinau, gal kaltas mūsų jaunatviškas maksimalizmas, nes mums atrodo, kad reikia dirbti be perstojo – varyti ir varyti, o susitikus su Michału staiga viskas sustojo, neliko tempo ir bėgimo. Labai daug šnekame, analizuojame. Atrodo, kad pirmą repeticijų mėnesį vien šnekėjome. Daug skaitėme, gilinomės, ieškojome ir kalbėjome, kalbėjome. Užstalės repeticijos.

K. Maiskis. Mes susipažinome su J. Meko kūryba, filmais, lankėmės Semeniškiuose, kur buvo jo namai, kur palaidotas jis pats ir jo šeima. Bandėme prie jo prisigretinti ne tik per literatūrą, bet ir per erdvę, kurioje augo, buvo, iš kurios išvyko. Susitikome įvairių žmonių, kurie pasakojo apie jo gyvenimą.

S. Pinaitytė. Kai tu kalbi, atrodo, kad tiek daug veikėme, bet iš tiesų to veiksmo nejutome. Visą laiką buvo didelis ramybės jausmas.

Akcentuojate gilius pokalbius, bet ruošimąsi kiekvienam spektakliui lydi medžiagos aptarimai, kodėl išskiriate M. Borczuch?

K. Maiskis. Jis tam skiria labai didelį dėmesį – kalbame labai giliai, tai labai intelektualus, tolerantiškas žmogus.

S. Pinaitytė. Michałas neieško lengviausio varianto. Jis kelia klausimus sau ir džiaugiasi, kai klausimų ir abejonių kyla mums. Dažnai režisieriai susikoncentruoja į vieną temą ir jos vystymui skiria daugiausia dėmesio. Šiuo atveju jos net kelios ir Michałas jas sluoksniuoja. Manau, kad spektaklis dėl to bus kitoks ir tikrai įdomus. Mes patys daug diskutuojame, kad iki premjeros neliktų jokių neaiškumų, kad visi būtume tose temose, potekstėse.

K. Maiskis. Man atrodo, kad scenoje statome kažką panašaus į J. Meko filmą – nėra vientiso siužeto, kažkokie epizodai, vaizdai, būsenos. Man pačiam J. Meko filmai yra būvis su savimi, tad ir žiūrovą kviesime pabūti su savimi.

Tarp kitko, kūrybinio proceso metu turėjome nemažai ieškojimų, vieni iš kitų ėmėme interviu, daug filmavome, bandėme įsigilinti ir pažinti J. Meko aplinkos žmones – ne kaip įžymybes, žinomus iš žurnalų, bet kaip jo draugus.

S. Pinaitytė. J. Mekas ieškojo savo tiesos, bandė suprasti savo santykį su realybe. Jis nieko neteigė. Mes taip pat scenoje nieko neteigsime. Mes ieškosime.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Kaip paaiškintumėte jūsų minimą buvimo su savimi būseną?

S. Pinaitytė. Pačioje pradžioje mus išgąsdino krūvos tekstų. Kol nebuvo pjesės, labai daug skaitėme. O gavę pjesę pamatėme, kad joje labai daug interviu, tikrų ir netikrų. Visi kiek pasimetę pradėjome tarpusavyje kalbėti – negi nieko neveiksime, tik kalbėsime.

K. Maiskis. Tie interviu neturi aiškios krypties, tikslo. Jie kaip kokios tinklalaidės – juose menininkai šneka, dalinasi savo mintimis apie meną ir kitus dalykus. Šiame spektaklyje tampi tokių pašnekesių liudininku.

S. Pinaitytė. Bet tai gerai, nes tik taip gali įžiūrėti įvairius pustonius – jų nepamatytum labai aktyviose scenose. Šiuo atveju bus galima pažinti kiekvieną personažą.

Spektaklis auga iš gilių pokalbių ir jis skleidžiasi per pokalbius, bet su režisieriumi bendraujate nei jam, nei jums ne gimtąja – anglų kalba. Kaip tai veikia darbo procesą?

S. Pinaitytė. Komandoje yra aktorius, kuris gimė Vilniuje, bet gyvena Lenkijoje. Jei jis būna, tada režisierius kalba lenkiškai, bet šiaip dirbame anglų kalba. Režisierius dėl to džiaugiasi, sako, kad trečioji kalba yra mus vienijantis bendravardiklis.

K. Maiskis. Bendraujant angliškai susitaupo laiko, nereikia du kartus klausytis. Koks geras bebūtų, vertimas šiek tiek stabdo mintį.

S. Pinaitytė. Aišku, kalbėti gimtąja kalba būtų paprasčiau, bet pastebėjau labai gerą dalyką, kad kai reikia kalbėt užsienio kalba – nedaugžodžiauji, išsigrynini, ką tiksliai nori pasakyti.

Papasakokite, ką reiškia režisieriaus pasiūlyta idėja – pasaulis be atvaizdų, ar lengvai įsijautėte į tokį?

K. Maiskis. Nuolat susikirsdavau su tuo repeticijose. Bet ką darydami remiamės atvaizdais, kaip įsivaizduoti pasaulį be jų? Pavyzdžiui, akordeonas, žinome, kad yra akordeonas, bet niekada jo nematėme, neturime jokios jo iliustracijos – tik aprašus, ir vien iš tų aprašų jį reikia atkurti. Labai sunku įsivaizduoti realybę be jokių atvaizdų – nėra nei paveikslų, nei nuotraukų, nei kino – nieko. Neliko ne tik atvaizdų, bet ir visų žinių, kaip jie buvo kuriami – jas reikia surasti ir atstatyti, spektaklyje esame įsprausti į labai siaurą kampelį. Štai, reikia iš naujo atkurti kamerą – pabandykite įsivaizduoti, ko tam reikia, ką daryti, kad ji veiktų, kiek yra skirtingų filmavimo būdų, kino žanrų. Tai sunkiai aprėpiamas, desperaciją keliantis uždavinys.

S. Pinaitytė. Juk jei kažkuo norime pasidalinti – nufotografuojame ir siunčiame. Spektaklio pasaulyje, jei kažkuo nori pasidalinti, turi tai aprašyti. Mano personažas sako, kad tai gerai, nes pagilina mano realybės suvokimą, aprašydama geriau į ją įsitraukiu. Be to, tai lavina fantaziją.

Bet tai didžiulė katastrofa. Įdomu, ką tokiame pasaulyje, pasaulyje be kino filmų, darytų, ką apie jį sakytų kameros iš rankų nepaleidęs J. Mekas.

K. Maiskis. Bet koks tas pasaulis būtų palankus teatrui!

Ką manote apie atvaizdų gaminimą, tapusį beveik kompulsija?

S. Pinaitytė. Fotografijos atsiradimas tikrai buvo perversmas. Pagaliau buvo galima užfiksuoti realybės akimirkas tokias, kokias matai, išsaugoti tas akimirkas visą savo gyvenimą.

Bet manau, kad su skaitmeninės fotografijos išradimu ilgainiui atvaizdai ėmė prarasti vertę – mes tiesiog padarome nuotrauką, kažkur ją publikuojame ir ji išnyksta. Esame įpratę viską fotografuoti, tiesiog toks įprotis, dėl nieko.

K. Maiskis. Fotografuojame ir iškart pamirštame tą momentą, jis pranyksta tarp srauto kitų momentų. Fotografuojame, nes kažkas sukelia emociją ir norime ją išsaugoti. Norime ją prisiminti ar pasidalinti, bet kadangi viskas vyksta taip greitai ir tai tapę tokiu įpročiu – vos padarę nuotrauką prarandame ryšį su ta emocija. Taip susiklostė, kad jau beveik mėnesį gyvenu be mobiliojo, daug kartų jo reikėjo, bet lygiai taip pat supratau, kaip nuostabiai išlaisvina jo neturėjimas.

Kaip tai keistai beskambėtų – ar įsivaizduojate, kad patys atsiminimus kurtumėte nesinaudodami kamera?

K. Maiskis. Kai su Samanta keliaujame, turime tokią tradiciją – kažkur nuvykę, žinoma, fotografuojame, bet būtinai pasiimu į rankas ir įsivaizduojamą fotoaparatą – įsistatau į pirštų įrėmintą kadrą Samantą ir „nufotografuoju“, taip užrišu prisiminimą, kad jis nepabėgtų. Tokiu būdu bandau išsaugoti emocinį ryšį su prisiminimu.

S. Pinaitytė. Kažkada, berods, Italijoje supratome, kad kur benuvyktume – aplink tiek gražių, įdomių ir nematytų dalykų, kad iškart puolame fotografuoti, kol galiausiai atrodo, jog ne mėgaujamės pačia vieta, bet gaudome vaizdus, keliame juos į socialinius tinklus. Atsirado noras pabūti, nesidalinti tuo, ką matome, tiesiog pabūti.

Išmanieji telefonai labai greitai pagauna – jei jau pradedi kelti nuotraukas į socialinius tinklus, sunku sustoti. Be to, faktas, kad virtualioje erdvėje nuolat pozuoji, vaidini save tikrą. Kad ir nežymiai, save komponuoji, tai pagauna ir sunku iš to išeiti.

Gal šis spektaklis įkvėps apie tai susimąstyti, sustoti akimirkoje, pagalvoti apie realybę be kameros akies – kaip ją patiriame ir kaip joje gyvename.

Spektaklyje vaizduojamas pasaulis be atvaizdų, bet jam ruošdamiesi patys kūrėte labai daug vaizdų, kodėl?

S. Pinaitytė. Vasarą buvome nuvažiavę į Semeniškius, J. Meko gimtinę. Ten laukas, akmuo tame lauke, autobusų stotelė ir kelias. Taigi, kai ten nuvažiavome, režisierius paprašė filmuoti ir atkurti J. Meko gimtinę – tokią, kokia ji buvo, kai jis ten gyveno.

Tai mane išmušė iš vėžių, pirma mintis buvo, kad gal ne taip kažką supratau, ne taip išsivertė jo mintis. Pamenu, kaip pykau – ką daryti, ko jis iš manęs nori?! Bet turėjome tame lauke porą valandų, vaikščiojau, vaikščiojau ir kažkaip persijungiau, pradėjau pastebėti ir fiksuoti kažkokius mažus dalykėlius, jie man jungėsi su akimirkomis iš J. Meko filmų.

Kai vėliau siuntėme medžiagą režisieriui, jis sakė, kad labai gerai pavyko, kad jis pajuto J. Meko Semeniškius.

K. Maiskis. Dar viena vaizdo užduotis buvo „I had nowhere to go“ („Neturėjau, kur eiti“) – reikėjo visą vasarą stebėti savo realybę. Galvojau apie tai, kaip J. Mekas filmavo savo aplinką, taip pat apie tai, kas man pačiam įdomu. Pradėjau pastebėti labai paprastus dalykus – lietų, vandenį, vėją medžiuose. Seniau tikrai tiek neatkreipdavau dėmesio – skubi, praeini pro viską. Dabar mano žvilgsnis kiek pasikeitęs, toks ir liks.

S. Pinaitytė. Įdomu, kad visi gavome tą pačią užduotį, bet mūsų visų filmai buvo totaliai skirtingi, parodantys kiekvieną iš mūsų visiškai kitaip. Tuose vaizdo įrašuose galima rasti visko – nuo roboto siurblio iki braškių lysvės.

Ką sau pasiimate ir pasiliksite iš „Lost Lost Lost“ kūrybinės kelionės?

S. Pinaitytė. Mes, žmonės, labai dažnai žiūrime ir nematome. Klausome, bet negirdime. Kalbame, bet nieko nepasakome. Man šiame procese buvo reikalinga pauzė – sustoti, įsižiūrėti ir įsiklausyti. Pabūti akimirkoje.

K. Maiskis. Aš išsinešu kitokį realybės pojūtį. Kas man yra mano realybė ir kokią realybę galiu kurti apie save. Bet procesas dar nesibaigė. Tikiu, kad iki premjeros dar bus nemažai įdomių įžvalgų.

INFORMACIJA

Spektaklio režisierius Michał Borczuch, pjesės autorė ir dramaturgė Joanna Bednarczyk, pjesę iš lenkų kalbos vertė Gintaras Grajauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė Dorota Nawrot, šviesų dailininkas Robert Mleczko, kompozitorius Bartosz Dziadosz, vaizdo projekcijų autorius Wojciech Sobolewski.

Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Dominika Biernat, Jan Dravnel, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzyńska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.

Spektaklyje dalyvaus Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai.


    2022-11-29

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt