Tuo metu, kada sėdu rašyti šį tekstą, visoje Ukrainoje vėl paskelbtas oro pavojus. Į Rusijos Saratovo srityje esantį karinį aerodromą suskrido dar keletas bombonešių TU-95, kurie leidžia raketas į Ukrainą iš Rusijos teritorijos. Ligi vidurnakčio matau pranešimų, kad iš esmės nieko nauja, nieko kritiška Ukrainoje neįvyko. Kol kas nebuvo atakuota kritinė energetikos infrastruktūra, nebombarduoti šalies miestų gyvenamieji (miegamieji) rajonai. Gali būti, kad rusų bombonešiai į Engelso miesto pašonėje esančią bazę suskrido pasitreniruoti ar paskraidyti ir užfiksuoti, kaip veikia oro gynybos sistema ir atitinkami jos taškai. Tačiau tai niekaip nereiškia, kad TU-95, TU-22 ar TU160 Ukrainos link neskris rytoj.

Panašu, kad Maskvos Kremliaus šeimininkas turi aiškiai išreikštą tikslą: bent jau artimiausią žiemą karo lauke nepasiduodančius ukrainiečius palikti be elektros energijos, šilumos su neveikiančia pramone.

Tam tikra prasme yra įdomu, ar Lietuva yra pasirengusi tokio pobūdžio problemoms galimo karo metu?

Rusijos karinę invaziją Ukrainoje indiferentiškai vertinančioje Kinijoje prasidėjo su COVID-19 susiję neramumai. Twitter.com nuotr.

Regis, kad vertinant formaliai – tai yra karo nusikaltimas pagal kažkurią karo papročius bei nusikaltimus reglamentuojančią konvenciją. Tačiau Vladimirui Putinui tai nėra svarbu. Pralaimėjimas jo išprovokuotame ir pradėtame kare vienareikšmiškai reiškia jo politinę, o gal ir fizišką mirtį.

Įdomu tai, kad kariavimo prieš kritinę infrastruktūrą taktiką praėjusiojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kūrė amerikiečiai ir vokiečių naciai. Ir vieni, ir kiti tokį kariavimo būdą spėjo panaudoti. Amerikiečiai – jau vėliau, po II Pasaulinio karo Korėjoje beigi Vietname, vokiečiai – prieš Jungtinės Karalystės miestus maždaug nuo 1940-ųjų. Nei vieniems, nei kitiems tokia karo taktika neatnešė sėkmės – jų kariautas karas galų gale turėjo ne itin sėkmingą pabaigą.

Tuo pat metu Rusijos karinę invaziją Ukrainoje indiferentiškai vertinančioje Kinijoje prasidėjo su COVID-19 susiję neramumai. Apžvalgininkai tvirtina, kad tokių nebūta nuo pat 1989-ųjų, kada tūkstančiai studentų Pekino Tiananmenio aikštėje reikalavo demokratinės šalies pertvarkos. Bent ligi tokio lygio, koks buvo Michailo Gorbačiovo atliktas tuo metu griūvančioje Sovietų sąjungoje. Pekine protestavusius žmones daugiau nei prieš 30 metų tankais sutraiškė Kinijos kariuomenė.

Dabar kinai formaliai protestuoja prieš savo valdžios vykdomą COVID-19 valdymo politiką. Skirtingai nuo civilizuoto pasaulio Kinija ten pat užgimusio pražūtingo viruso plėtrą valdė vadinamuoju „nulinės tolerancijos” principu. Jeigu kažkuriame miesto rajone buvo atrandamas COVID-19 nešiotojas, karantinas buvo skiriamas vos ne visam mikrorajonui. Buvo pranešimų socialiniuose tinkluose apie tai, kad valdžia dėl to net liepdavo užvirinti konkrečių daugiabučių laiptinių duris, kad niekas nekištų nosies į gatvę.

„Nulinės tolerancijos” politika atnešė milžiniškus nuostolius ne tik Kinijos, bet ir viso pasaulio ekonomikai. Retai neišgirsi, kada imama kalbėti apie dėl COVID-19 sutrikusias tiekimo grandines, būtinai prisimenama „nulinė tolerancija”.

Tačiau reikalai, atrodo, yra daug blogesni. Jeigu Europoje, JAV šimtai milijonų žmonių sėkmingai vakcinavosi ar įgijo imunitetą virusui persirgę užkratu, Kinijos padėtis yra liūdnesnė. Ekspertai, kurių įžvalgas teko skaityti, tvirtina, kad kinų sukurtos prieškovidinės vakcinos nėra labai efektyvios, o „nulinės tolerancijos“ politika neleido kinams lengvesne ar sunkesne forma persirgti, todėl dabar, kada toje šalyje nėra vadinamojo „bandos imuniteto”, Kinijos gali laukti milijonai mirčių ir dėl to – dar vienas smūgis jos ekonomikai, kurioje reikalai nėra geri dėl kitų priežasčių.

Blogiausia, kad tai gali atsiliepti visai ekonomikai. Taip pat ir Lietuvos.