„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių”, – byloja mums Šventasis raštas.
Nors daugelis Evangelijos teiginių ir pamokymų, pripažinkim, moderniaisiais laikais nėra nei labai suprantami, nei itin aktualūs, šis, pacituotasis, skamba gana aktualiai. Ypač dabar, prasidėjus rinkiminei kampanijai, kuriose visi kandidatai į merus stengsis dėtis romiomis avelėmis, kartu (paradoksas!) žadėdami nuversti kalnus, tarsi būtų kokie titanai.
Asmeniškai aš iš politikų nieko nesitikiu, jokių lūkesčių jų atžvilgiu neturiu, užtat ir nusivilti man jais paprastai netenka, nebent būna nesmagu, sužinojus apie kokią nors pastarųjų iškrėstą kiaulystę, kaip kad atsitiko vienam savo laiku žinomam klaipėdiečiui.
Tačiau klausimas, kodėl tarp įvairiausio plauko ir lygio – tiek pasaulinio, tiek vietinio – politikų sunku rasti iš tiesų išskirtinių, charizmatiškų asmenybių, ne vidutinybių, yra gana įdomus ir vertas atskiro dėmesio.
Taip gali būti, pirma, dėl to, jog tikrai stiprią, neordinarią asmenybę sunku pastebėti kasdienėje veikloje, ypač žinant, kaip mes „mylime” politikus ir kokius neretai nerealius reikalavimus jiems keliame.
Antra, nuspręsti, ar politiko veikla yra prasminga, ar ji kažkaip prisidėjo prie šalies, jos žmonių gerovės, reikia laiko, kitaip tariant, istorijos įvertinimo.
Ir, trečia, tam būtinos atitinkamos sąlygos, nes kad išryškėtų stiprios asmenybės bruožai, jos veiklos prasmė, būtinos ne kokios nors buitinės, patogios, o išskirtinės, šaliai sudėtingos aplinkybės, reikalaujančios netradicinio mąstymo, drąsaus veikimo ir lyderystės.
Būtent taip atsitiko su Volodymyru Zelenskiu, kuris iki Rusijos Ukrainoje pradėto karo nebuvo itin populiarus nei savo šalyje, nei juo labiau užsienyje. Dar daugiau – jis neretai buvo pašiepiamas, pavadinamas juokdariu pagal jo ankstesnę aktorinę veiklą, pamirštant tokią „smulkmeną”, jog yra baigęs teisę.
Tačiau drąsi Ukrainos prezidento laikysena pavojaus jo šaliai ir jos žmonėms akivaizdoje, atsisakymas išvykti į užsienį palikus ukrainiečius likimo valiai bei iki šiol tęsiama kasdienė nenuilstama kova už savo šalies laisvę pavertė V. Zelenskį vienu didžiausiu mūsų dienų pasaulinio lygio politiku ir šalies lyderiu, iš kurio pasimokyti galėtų ne vienas ir iki tol užsienio politikos grandu laikytas jo kolega. Tarp jų, žinoma, ir lietuviai.
Liūdna konstatuoti, tačiau tokio lygio asmenybių tiek tarp buvusių, tiek tarp esamų Lietuvos politikų, deja, surasti šiandien būtų sunku. Atmetus viduramžių Vytautą Didįjį [tų laikų ekspansinės politikos su šiandienine modernia lyginti negalima], tenka konstatuoti, jog daugelio lietuvių garbinamas tarpukario prezidentas Antanas Smetona, deja, neprilygsta V. Zelenskiui visų pirma dėl savo elgesio būtent sudėtingais Lietuvai 1940-aisais, kai nuo rusų jis, skirtingai nei Ukrainos prezidentas, gėdingai spruko į užsienį. Deja, be A. Smetonos ne ką geriau atrodo ir kiti to meto nepriklausomos Lietuvos politikai, išskyrus gal Kazį Musteikį, raginusį ginklu priešintis raudonajam marui.
Tačiau itin smerkti anų dienų politikų nesiimčiau, juoba kad taikos sąlygomis nė vienas iš mūsų, tarp jų ir politikai, nežinome, kaip pasielgtume atsitikus realioms grėsmėms, kilus, pvz., tiesioginiam pavojui mūsų gyvybei.
Jei darytume prielaidą, jog iš dalies tokia grėsmė buvo kilusi Lietuvai ir jos žmonėms 1990-1991 metų laikotarpiu, lyginti anų įvykių, tarp jų ir sausio 13-osios, su šiandienine situacija Ukrainoje visgi būtų ir neetiška, ir nelabai teisinga. Tad ir anuomet gana drąsių politikų, pirmiausia, žinoma, profesoriaus Vytauto Landsbergio elgesio bei veiklos neprilyginčiau dabartinei V. Zelenskio situacijai.
Tuo metu portugalai Ukrainos prezidentą jau dabar lygina su pasaulinio lygio politikos asmenybe, charizmatiškuoju britų lyderiu Vinstonu Čerčiliu, V. Zelenskio portretą turistų lankomoje Sintroje įkurdinę šalia jo.
Ar kada nors šalia tokio lygio politikos asmenybių pamatysime ir kurio nors Lietuvos politiko portretą – gyvenimas parodys.
O kol kas gyvenimas mums siūlo rinktis iš kelių, pripažinkim, toli gražu ne išskirtinių kandidatų į uostamiesčio merus, nežibančių nei ypatingo proto, nei erudicijos, nei išminties perlais. Tad, kaip sakoma, teks rinktis mažiausią blogybę ir visų esančių…
Nuostabu,pasaulis didžiuojasi Ukrainos prezidentu,kiek jau gavoapdovanojimų, kiek įvertintas,tai tikrai lyderis tautos-išmintingas,iškalbingas, drąsus,besiaukojantis,suteikiantis savo tautai vilties,turintis didžiulę charizmą,juk taip sugebėti vienyti tautą,kurios negąsdina nei tamsa,nei šaltis,tikrai jo didžiulis nuopelnas.Putinėlis dabar prieš jį toks susitraukęs mažytis vadukas,pradaęs seniai jau savo galią,be veido,be vaizdo,tik smerkiamas visų.
Pagarba autorei
Lietuva neturi lyderio, kuriuo galėtų didžiuotis. A. Smetona pasitraukė, kai iškilo grėsmė tautai, o latvių prezidentas K. Ulmanis liko su savo tauta. Todėl šiandien Rygoje yra paminklas paskutiniam tarpukario prezidentui, o Vilniuje Smetonai nėra. Ukrainiečių prezidento pasirinkimas, geriau žūtį, o tai buvo trečia karo diena, kai rusai buvo visai netoli Kijevo, bet nebėgti pasiūlytu lėktuvu. Čia rašo, kad Zelenskis turtais aptekęs tačiau pasirinko ne užsienyje maudytis piniguose, bet mirtį. Kiekvienas turime teisę nuspręsti, kas svarbiau gyvybė, pinigai ar garbė ir mirtis. Dėl to, kad Smetoną pasirinko gyvybę, šiandien Lietuvoje tėra prezidentas, kuris turi prieštaringą reputaciją ir nevienija tautos kaip latvių prezidentas Ulmanis. Suprantama, kad tautininkai, kurie yra Smetonos partijos tęsėjai, labai nepatenkinti ir kaltina žmonės, kad jiems trūksta patriotiškumo. Tai didžiulė tautininkų klaida. Tauta nori Zelenskio, Ulmanio ir ji yra teisi. Pusiniai didvyriai, kuriais esame apdovanoti negali tapti tautos vedliais ir lyderiais.
Zelenskis ne politikas. Jis tik vykdytojas, pasmerkęs ukrainiečių tautą kančioms. Ne Palmirai žinoti, kad jis milijonierius, tampantis , o gal ir tapęs milijardieriumi, kurio tėvai “vargsta” Izraelyje viloje šalia rusų milijardierių, o vaikai mokosi Londone su tokiais pat milijonierių vaikais. Ze šoumenas ir nesvarbu, ką jis baigęs. Palmira, silpnai ir angažuotai kurpiate rašinėlį. Silpnas bandymas pakylėti Ze iki Čerčilio lygio. Šis bent mąstė savarankiškai.
Nepavyks jums nei pažeminti autorės,nei Ukrainos prezidento.Jį vertina pasaulis,vertina jo tauta,žmonės,o kas jūs toks?Jūs tik putlerio tarnas,tai taip aiškiai jaučiasi.
Tik spjaudytis sugebate? Kitos nuomonės priimti ne? Ar visiems dabar privoma viena? Paneikite teiginius ir faktus, kurie yra nesisteminėje ir užsienio žiniasklaidoje. Vertina pasaulis… kada bus patrauktas skaičiuoja.
Koks komentatoriaus vardas – toks ir komentaras. Jaučiasi, kad Rašinėlis yra prisisiurbęs RuZijos ir putlerinės propogandos ir ją propaguoja Lietuvoje. Keista, kad tokiais propogandistais, kitaip tariant galimais”zaleisiais” žmogeliukais nesidomi Lietuvos atitinkamos tarnybos. Laikas būtų pradėti dirbti.
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/v-zelenskis-paskelbtas-financial-times-metu-zmogumi-57-1975400?campaign_name=15min&utm_medium=social&utm_source=Facebook&campaign_content=post&fbclid=IwAR25p0SsWdlGtytsrZ27oak_-jlISXV-pxJ59NOrVDus2a9s–bwpjWnjTk#Echobox=1670248556
Galima rašyti apie viską. Kai žinai. Priešingu atveju gaunasi toksai Palmyros rašinėlis.
P.S. Neatrašinėkit, Palmyra, nei piktai, nei mandagiai. Geriau pasiskaitykit. Ačiū.
Dėkoju už jūsų anoniminę nuomonę 🙂 Ta proga priminsiu, jog tai yra portalo nuomonių rubrika, ne istorijos doktorantūros darbas 🙂