Latvijos elektroninių medijų reguliavimo tarnyba atšaukė transliavimo licenciją populiariam TV kanalui „Dožd” (liet. – Lietus). Išduotą vos prieš kelis mėnesius. Vietos Rusijos rinkoje dėl deklaruojamo požiūrio į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje š.m. vasario 24 d. netekęs „Dožd Latvijoje įrengė vieną studiją (kelios taip pat buvo keliose kitose Europos Sąjungos šalyse) ir entuziastingai ėmėsi įprastos sau veiklos. Tačiau palyginus neilgai.
Už keletą Latvijoje transliuotojams taikomų reikalavimų pažeidimų per tą laiką spėjo prisirinkti oficialių įspėjimų, buvo nubaustas keliomis finansinėmis baudomis. Taškas buvo padėtas praėjusiąją savaitę vienos informacinės kanalo laidos vedėjui ėmus raginti auditoriją rašyti specialiu elektroninio pašto adresu apie į karą Ukrainoje mobilizuotų Rusijos piliečių socialinius poreikius ir postringauti apie tai, kad galbūt kanalo dėmesys tokioms problemoms ir jų retransliavimas palengvins mobilizuotojų kariškių dalią.
Dėl to kilo nemažas triukšmas: įtakingi nuomonės formuotojai Latvijoje tiesiai šviesiai rėžė, kad pagalbos okupacinei Rusijos kariuomenei ir kariškiams ieškantis kanalas galėtų mėžtis iš šalies ir grįžti atgal į Rusiją, jeigu tai laiko savo oficialiu arba numanomu veiklos tikslu. Netrukus buvo prisimintos per trumpą laiką buvusios mažos ir didesnės „Dožd” nuodėmės Latvijoje.
Kanalo vadovybė netruko suprasti, kad reikalai yra prasti ir dar tą pačią dieną pranešė nutraukianti bendradarbiavimą su prisikalbėjusiu laidų vedėju ir viešai atsiprašė už jo tiradas eteryje. O Latvija dėl to tapo daugelio užsienin nuo p. Putino režimo pasitraukusių rusų kritikos taikiniu.
Latvijos sprendimu netruko pasinaudoti ir propagandistai.
Atitinkamų epitetų ir metaforų turėjo išklausyti ne tik „Dožd” svetingai (ko gero – pernelyg svetingai) priėmusi oficiali Ryga, bet ir konkretūs Latvijos pareigūnai bei atitinkamų tarnybų atstovai. Ši kritika buvo smarki ir nors reiškiama diplomatiška kalba, tačiau kažkodėl labai priminė sovietinių laikų anekdotu buvusį posakį – „geras miestas ta Ryga, tik latvių tačiau ten per daug”.
Panašiai buvo pasakojama apie Taliną ar Palangą. Toks sovietmečiu pavergtas tautas erzinęs ir dabar kartojamas didžiarusių šovinizmo motyvėlis.
Kai kurie šiuolaikiniai rusų disidentai apeliavo tarsi racionaliais argumentais – esą jeigu Latvija norinti didinti savo įtaką rusiškai kalbančiame pasaulyje, turėtų suprasti, kad TV kanalo pažeidimai yra niekis, palyginus su jo turima milijonine auditorija. Nors neteko net neoficialiai girdėti, kad Ryga su „Dožd” būtų sudariusi tokį sandorį.
Praėjusįjį antradienį Latvijos elektroninių medijų reguliatoriaus institucija mėgino surengti kažką panašaus į „Dožd” apeliacijos svarstymą. Tačiau, kaip tvirtinama socialiniuose tinkluose, kanalo vadovai atvyko į posėdį be vertėjų į ir iš latvių kalbos. Šis veiksmas – taip pat iš tos pačios operos.
Gali būti kad anksčiau rusų kalba „Dožd” vadovams pavykdavo bendrauti Latvijos valdžios atstovais, tačiau jiems net į galvą nešovė, kad apeliuoti į įsivaizduojamą teisingumą reiktų bent su minimalia pagarba tai šaliai, kurioje esi licencijuotas.
Ta pačia proga vėl prisiminiau, kad kokiais 2010 m. Maskvoje aplankiau politologę Liliją Ševcovą, kuri tuo metu dirbo Maskvos Carnegie centre. Mums bendraujant, nosį pro duris įkišo kitas žymus rusų politologas ir ano centro ekspertas Aleksejus Arbatovas. Pasiteiravo, kas aš ir apie ką mes kalbame. Išgirdęs, kad apie Baltijos šalis, Rytų Europą, aiškiai nusivylęs – „aaa, apie tuos nykštukus (rus. карлики)”. Jam net noras bendrai prisėsti arbatos tapo nemielas. Ponia Ševcova vėliau visaip kaip atsiprašinėjo dėl kolegos netakto, o po kelių mėnesių ir pati paliko fondą, nes jo lyderiais tapo tas pats Arbatovas ir Dmitrijus Treninas, kuriuos vienas įžymiausių šio meto rusų analitikų Andrejus Piontkovskis vadino atvirais Kremliaus agentais, kurie į Vakarų visuomenių sąmonę grūste grūdo p. Putino naratyvus.
Man „Dožd” šiek tiek gaila. Negaliu pasakyti, kad buvau jų fanas, tačiau žiūrovas. Kai kurios jų laidos man patiko. Vis dėlto šio kanalo vadovai šiek tiek pasiklydo rinkodaros labirintuose. Siekė veikti ES jurisdikcijoje su rusocentrišku pasaulio supratimu mintyse, tariamai išsaugodami aukščiausius žurnalistikos standartus. Vos pradėję veiklą Latvijoje jie aktyviai įsijungė į kaimyninės šalies diskursą apie sovietmečio paminklus, vėliau radosi užsklandos su Rusijos okupuoto Krymo priskyrimu Rusijai…
JAV remiamas „Laisvosios Europos” holdingo transliuojamas TV kanalas rusų kalba „The Current Time” gal yra todėl mažiau populiarus rytinėje Baltijos pakrantėje, tačiau jame „Dožd” pasitaikančių recidyvų nepalyginti mažiau.
Šioje istorijoje liūdniausia, kad sprendimą priėmusios Latvijos nacionalinės elektroninės žiniasklaidos tarybos (NEPLP) vadovas Ivaras Abolinis yra putinistas ir dar 2014-15m. Twitteryje rašinėjo, kad Ukraina negali būti demokratine šalimi , neverta ateityje ukrainiečių, kaip rusakalbių, įsileisti į ES ir jei ne putkinas, tuomet ruzzijoje būtų chaosas. Pasiskaitykite jo Twitter ir verdančias diskusijas. Taigi didysis teisuolis panašu pirmūnas visose srityse. Tokie latentiniai išverstaskūriai pavojingiausi.