Ukrainietė psichologė: atsakomybę už savo gyvenimą reikia prisiimti patiems

Svarbu, Veidai

Su Olga Šlykova susipažinome mandalos kūrimo mokymuose. Iš sanskrito mandala verčiama kaip diskas arba ratas. Musulmonai ir budistai tiki, kad mandala įkūnija visatą, žmogus sąmonę ir beribę kosminę erdvę. Mandalos kūrimas prilygsta meditacijai: išgyvenimai virsta spalvomis, kurios sukuria ornamentą, o laikas tuo metu tarsi sustoja.

Olgai žinomas šis terapinis efektas. Anksčiau, gyvendama savo šalyje, Nikolajeve, ji dirbo psichologe ir psichoanalitike.

Olga, jūs juk jau dirbote su pabėgėliais ir jautriomis visuomenės grupėmis?

Taip, dalyvavau įgyvendinant projektą, skirtą 2014-2017 m. perkeltiems asmenis iš karo zonos Donecko, Luchansko ir Chakovo srityse. Dirbau ir su suaugusiais, ir su vaikais. Žiūrėjau į tas mamas ir jų mažylius: žmonės, netekę visko, džiaugėsi, kad kažkas su jais bendrauja, vaikiškai džiūgavo, gavę sausainių su arbata, noriai ėmėsi bet kokių užduočių vykdymo mokymų metu. Labai norėjosi padėti. Tada net negalėjau pagalvoti, kad ir man pačiai teks patirti visą šitą siaubą.

Dar dirbau su Human rights (2018-2019) projektu, skirtu diskriminacijai. Turėjau LGBT palaikymo grupę, teikiau asmenines konsultacijas, vedžiau Speaking club užsienio studentams ir ukrainiečių jaunimui, padedant jiems socializuotis ir tarpusavyje bendrauti, pašalinant komunikacinius barjerus.

2020-2021 metais rengėme projektą, skirtą neįgaliems jaunuoliams, taip pat turintiems ir mentalinių ypatumų. Vadovavau dviem psichologinės pagalbos grupėms – neįgaliems jaunuoliams ir jų tėvų palaikymo grupei. Turėjau ir asmeninės praktikos. Žodžiu, sėkmingai kilau karjeros laiptais. Atrodė, kad mano gyvenimas yra puikus.

O paskui atsitiko tai, kas atsitiko. Kaip jūs sutikote vasario 24-ąją ir po to sekusius įvykius?

Tą ankstų rytą pabudau nuo sprogimų. Pro mano langus matyti oro uostas, bet iš karto nesupratau, kas vyksta. Įjungiau televizorių, ėmiau naršyti po socialinius tinklus – pradžioje informacijos dar nebuvo. Po pusvalandžio prezidentas paskelbė, jog įvedama karinė padėtis. Po to pamačiau raketą, kaip jos ugninė uodega sminga į žemę. Žemė ėmė skysti iš po kojų. Ir klaikus lėktuvų gausmas ore. Vėliau sužinojau, jog taip mūsų lakūnai nusprendė išsaugoti lėktuvus, juos pakėlę į orą. Bet tuo metu vien tik nuo to garso buvau apimta siaubo. Nesuvokiau, ką daryti.

Tą dieną aš turėjau 4 konsultacijas. Karštligiškai į vonią ėmiau nešioti daiktus: arbatinuką, nešiojamą kompiuterį, pagalves, leisti vandenį. Nemoku perteikti tos savijautos.

Kūnas įsitempė, ėmė svaigti galva, galvoje – daugybė padrikų minčių, kurių nebuvo įmanoma surikiuoti į eilę. Paskambino brolis. Pasakė, jog savo šeimą veža pas mūsų mamą, gyvenančią 70 kilometrų nuo Nikolajevo esančioje Snigiriovkoje, iš kur mes kilę, o po to grįš paimti manęs. Tačiau jo žodžių aš nesugebėjau suvokti realiai, nežinojau, ar man išvykti, ar pasilikti. Atšaukiau konsultacijas. Po to prisiminiau, kad reikia apsirūpinti šunų ėdalu, bet išeiti į gatvę buvo baisu. Nuo pat 5 val. ryto žmonės kažkur važiavo, bėgo, buvo apimti panikos. Įsidrąsinusi išėjau į parduotuvę. Prie zooprekių parduotuvės eilė buvo nutįsusi lauke. Man pasisekė gauti paskutinį šunų ėdesio maišelį.

Po to paskambino brolienė ir pasakė, jog brolis jau netoli manęs, o aš dar nebuvau susiruošusi. Greitai į lagaminą sumečiau treningus, ilgai rinkausi vaistus, vis mąsčiau, kiek jų gali prireikti ir ar greit grįšiu namo. Taip ir atvažiavau pas mamą – su šunimis, jų ėdesiu, dokumentais ir kompiuteriu. Buvau įsitikinusi, kad pirmadienį grįšiu namo. Iki šiol ten negrįžau.

Kovo 1 d. Snigeriovkoje pasirodė rusų technika ir aš supratau, kad ji ten ir liks. Rusai planavo užimti Nikolajevą, bet ukrainiečių karinės pajėgos jį apgynė, atstumdami rusus. Tuo metu mes jau gyvenome rūsyje. Ryškiausias to laiko prisiminimas – visaapimanti baimė ir klaikus šaltis.

Iš aplinkinių kaimų pradėjo vežti žmones. Niekada nepamiršiu berniuko, nors jo amžiaus ir nepamenu. Į jo namą metė granatą, tėvai žuvo, o jį skeveldra sužeidė į galvą. Sužeistųjų ėmė daugėti. Mano mama, kuri dirba ligoninėje, nuolat ėjo jiems padėti.

Kovo 13- osios vakare pirmą kartą išgirdau vadinamuosius „gradus” [rusų raketinė toliašaudė sistema]. Jie šaudė mieste, bet kur konkrečiai suprasti buvo sunku. O kovo 14 d. apie 7 val. ryto atskrido pirmas lėktuvas. Ką tik buvau grįžusi iš rūsio ir prigulusi lovoje pasišildyti – ir prasidėjo. Sušukau, pašokau, pakviečiau artimuosius ir mes vėl sprukome į rūsį. Vos tik iškėlėme koją iš namų, pasigirdo šūviai. Norint patekti į rūsį, reikia perbėgti kiemą, o įėjimas į rūsį – iš gatvės. Vos tik atidarę namų duris, išvydome juodą grybą ir beapsisukantį lėktuvą, kuris buvo labai arti. Kažkas sušuko „viskas”. Sugriovė 11 namų, keli žmonės žuvo. Nuo tada naktims į rūsį teko bėgti dažnai. Ten įkūrėme du lopšius – viename gulėjo mūsų mažylė, kitame – mano šunys. Ėmiau bijoti net mažiausio triukšmo.

Padieniui atskrido dar trys lėktuvai. Antrasis smogė už miesto. Paskutinysis bombas numetė tiesiog ant gyvenamųjų namų. Mama nubėgo į ligoninę, į kurią jau vežė iš tų namų sužeistus žmones. Prasidėjo apšaudymai. Tada nusprendėme slėptis name. Gulėjome ant grindų po antklodėmis ratu: aš, brolis, brolienė, o viduryje – jų vaikas ir mano šunys. 12 val. nakties viskas nutilo, mes išėjome į ligoninės slėptuvę. Į namus nebegrįžome, gyvenome ligoninėje.

Netrukus dingo elektra ir vanduo. Buvo naktų, kai slėptuvėje tekdavo gulėti tiesiog ant grindų. Atrodė, kad sprogdinama tiesiai virš mūsų. Ten jau buvo žmonių iš sugriautų namų. Dvi seserys su vaikais. Vienai, sužeistai skeveldrų, nuo rūbų prisilietimo skaudėjo visą kūną. Jos sūnus autistas visą laiką inkštė – tokie vaikai labai skaudžiai reaguoja į bet kokias permainas.

Žmonių slėptuvėje vis daugėjo. Po kurio laiko tapo sunku net prasibrauti į koridorių. Prisimenu pilnas siaubo vienos bobutės akis: ji tiesiog gulėjo lovoje ir tylėdama žiūrėjo į mane. Ten sutikau ne vieną vaikystės laikų pažįstamą, kurių nebuvau mačiusi daugybę metų.

Prisimenu savo klasioko mamą – ji griebė man už rankų ir kažką burbėjo, buvo ištikta panikos. Visi, apimti nežinomybės, kažko laukė. Nežinojome, kas vyksta viršuje, ir ta nežinomybė vedė iš proto. Aš slėptuvėje vaikščiojau, kalbėjausi su žmonėmis. Šunis lauk išvesdavau tik 5 minutėms ir pasigirdus pirmiems šūviams bėgdavau atgal.

Visą tą laiką kalbinau brolienę išvažiuoti, kai dar buvo galima. Žinoma, kilo rizika būti apšaudytiems, bet į pabaigą ėjo man būtinų vaistų atsargos.

Aš, šunys, mama, brolis, brolienė ir jų 7 mėnesių dukrytė gyvenome mažyčiame kambarėlyje. Mes labai pykomės, visi buvome ant ribos. Ligoninė turėjo generatorių, mums porą valandų per dieną pajungdavo elektrą. Viename iš kambarių radau knygų, ėmiau skaityti. Tai mane ramino. Kartais žiūrėdavau į lubas ir galvodavau, negi nieko man daugiau gyvenime neteks pamatyti?

Po to atėjo rusai. Vaikščiojo po namus, viską apvertė aukštyn kojom. Ieškojo ginklų ir karių. Atėjo ir į mūsų rūsį. Pamenu, kaip į akis tvoskė ryški šviesa. Tai buvo ant automatų pritvirtintų prožektorių šviesa. Išsigandau, kad šunys pradės loti ir juos nušaus. Jie slėptuvėje išgriovė visas duris ir naktimis tapo nebepakeliama nuo skersvėjų. Mane šildė užgulę šunys, ant viršaus mes dar užsiklodavome antklodę. Rūbų nenusivilkome nuo kovo pradžios.

Rusai ėmė ateidinėti kasdien. O kartą jie liepė visiems išeiti. Ėjome nežinodami kur. Maniau, kad mus veda sušaudyti, nes jie pareikalavo atiduoti dokumentus ir telefonus. Mano telefone jie ilgai kažko ieškojo, nors viską, kas įmanoma, jau buvau ištrynusi. Atrodė, kad tai truko ištisą amžinybę. Netekome ryšio, buvome atskirti nuo viso pasaulio. Vienintelė viltis – kelias, kelias į laisvę.

Vieną vakarą brolienė „pribrendo” ir mes nusprendėme išvykti. Bet mama kategoriškai atsisakė palikti šalį. Mes verkėme, barėmės, bet ji liko nepalaužiama. Ryte pasibaigus apšaudymams sėdome į sausakimšą autobusą, vežusį vaikus. Važiavome bekele, žmonės kritinėjo nuo sėdynių. Po tos kelionės liko delno dydžio mėlynė ant mano kūno. Beje, vairuotojas buvo patyręs, jau ne kartą vežęs vaikus ir žinojo, ką daro. Vos tik pasigirsdavo sprogimai, jis visu garsu paleisdavo muziką. Galvoje sukosi mintys, jog vieną etapą praėjome, dabar svarbu šią kelio atkarpą išgyventi, po to – dar vieną, kad tik nepataikytų į autobusą. O ten, kitoje pusėje, liko mama.

Man dabar apie tai sunku kalbėti. Vėl tarsi sugrįžtu į tas dienas. Bet tada labai daug ką supratau, įsisąmoninau, jog tos situacijos aš niekaip negaliu pakeisti. Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti – pabandyti išsaugoti savo gyvybę.

Kaip sekėsi išvykti iš Ukrainos?

Važiavome ilgai. Kai atvykome, kur jau buvo ryšys, man ėmė skambinti draugai, kurie teigė manę, kad jau manęs nebėra gyvos. Dar pamenu, kaip pradėjus skaityti naujienas, kūnas suakmenėdavo. Sėdėdami rūsyje, mes nežinojome, kas vyksta.

Atvykome iki Baštankos, sulaukiau kelių mamos draugės iš Naujojo Bugo pranešimų. Nusprendžiau važiuoti pas ją. Pėsčioms perėjau visą Baštanką, labai norėjau gerti, nieko nebuvau valgiusi. Naujajame Buge mane pasitiko Liusė. Iš jos žvilgsnio supratau, kad atrodau baisiai. Kai maudžiausi duše, nuo kūno bėgo juodas vanduo. Tik tada prisiminiau, kad visą mėnesį nesimaudžiau. Tokie pat juodi buvo ir šunys.

Naujajame Buge prasėdėjau savaitę. Būtent – prasėdėjau, nes vos išgirdusi oro pavojaus signalą slėpdavausi į kampą už fotelio ir apsidengusi skraiste sėdėdavau, kol viskas baigdavosi. Nežinojau, ką toliau daryti, bet supratau, kad reikia judėti toliau, nes darbo Naujajame Buge nebuvo.

Vieną dieną nusprendžiau vykti link Lvovo, o ten jau pakely sugalvosiu, ką toliau daryti. Lvove gyvenančios draugės dėka pernakvojau pabėgėlių centre, įsikūrusiame Veterinarijos universitete. O kitą dieną man atsiuntė informaciją, kaip galima išvykti į Lietuvą. Ilgai nemąsčiau – sėdau į autobusą.

Taip atsidūriau Alytaus pabėgėlių registracijos centre. Man surado kur gyventi, bet aš labai norėjau į Klaipėdą. Vėliau supratau, jog to prašyti buvo įžūlu. Tačiau man pavyko. Labai norėjau pamatyti jūrą.

Kaip jus priėmė Klaipėdoje, ar pavyko surasti darbą?

Pradžioje, žinoma, buvo labai sunku, nes buvau viena, nieko nepažinojau. Ėmiau mąstyti apie darbą. Viena mano pažįstama Klaipėdos ukrainiečių registracijos centre sutiko Dalią Klumbienę, Meno psichologijos centro direktorę. Aš jai paskambinau, mes susitikome. Pirmas įspūdis buvo šeimyniškai šiltas. Dalia, būdama savo srities žinove ir puikia valdove, priėmė mane į jos vadovaujamo Meno psichologijos centro psichologų komandą.

Tas centras veikia jau daug metų, tikiuosi, klaipėdiečiams jis gerai žinomas. Be abejo, nemokant kalbos dirbti yra sunku. Tačiau aš bandau. Vasarą turėjau rusakalbiams vaikams skirtą stovyklą. Dabar turiu meno mokymų kvalifikacijos kėlimo kursą, konsultuoju, rengiu greitojo skaitymo kursus. Dirbus ir su ukrainiečiais, ir su lietuviais.

Tai kol kas nėra daug. Bet aš mokausi kalbos ir tikiuosi geriausio.

Ukrainiečiams dabar svarbiausias vienas dalykas: kaip išgyventi praradimus, kaip adaptuotis, iš kur tam paimti jėgų.

Kaip padedate ne tik savo tautiečiams, bet ir sau pačiai?

Remdamasi jau savo patirtimi gali pasakyti viena: turime suvokti, kad save apsaugoti galime tik mes patys ir atsakomybę už savo gyvenimą reikia prisiimti patiems. Situacijos pakeisti mes negalime, bet galime apsaugoti save. Nereikia kurti toli siekiančių planų, nes niekas nežino, kas bus rytoj.

Būdama rūsyje ne kartą girdėjau sakant: „Kur aš važiuosiu, kam aš reikalinga”. Taip, mes niekam nereikalingi, tačiau mes reikalingi patys sau. Ir savo gyvenimus turime saugoti patys.

1 Comment

  1. plius minus

    Šiurpu skaityti…………………, ir manau Jūs teisi , kad norėdami išgyventi turime įsisavinti , kad mes reikalingi pirmoje eilėje patys sau…
    Tokį interviu reikėtų išversti į tų barbarų kalbą ir iš lėktuvų barstytis virš Maskvos ir Peterburgo……. Kaip 2 pasaulinio karo metais. Kad prisimintų kaip jiems patiems buvo..
    Viskas bus gerai.

    Reply

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Veidai

Vladas Stonkus sapnuose plaukia ne tik jūra, bet ir miesto gatvėmis

77-erių klaipėdietis Vladas Stonkus, kaip ir daugelis jūrininkų, iki šiol sapnuoja jūrą, nors jau daug metų ilsisi nuo aktyvios darbinės ...
2024-01-31
Skaityti daugiau

Svarbu, Veidai

Klaipėdoje rado antruosius namus

38 metų ukrainietė Anna Tanačiova iki karo kartu su 6-mete dukrele ir 16-os metų sūnumi gyveno Nikolajeve, tačiau 2022 metų ...
2023-12-17
Skaityti daugiau

ELTA

Darželiuose nebelieka priverstinio miego

60 Lietuvos savivaldybių patvirtino, kad jų įsteigtuose darželiuose pietų miegas ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams nebėra privalomas. Palmiros Mart nuotr. ...
2023-12-07
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This