Pastaruoju metu vieno Klaipėdos prekybos centro savitarnos kasos pirkėjus pasitinka su jais sveikindamosi nevalstybine kalba.

Matyt, PC vadovai nusprendė taip padėti į mūsų šalį nuo karo atbėgusiems ukrainiečiams, net nesusimąstydami, jog tai nėra jokia pagalba, atvirkščiai – tokie pakištukai trukdo ukrainiečiams integruotis į mūsų visuomenę, neskatina jų mokytis lietuvių kalbos, o padeda formuotis naujam rusakalbių burbului.

Kur tai veda, galime matyti iš sovietmečio palikimo, kai dalis po 30-40 metų išgyvenusių rusakalbių Lietuvoje taip ir liko iki šių dienų nesugebėję išmokti kalbėti lietuviškai. O kam mokytis, jei visur, kur tik benueitum, su tavimi mandagieji lietuviai maloniai kalbasi tavo gimtąja, t.y. rusų kalba?

Ta proga – trumpas ekskursas į praeitį.

Mano vaikystė prabėgo kaime Plungės rajone, tačiau kadangi tėvelis dirbo vairuotoju Klaipėdoje, jis mus su sese dažnai čia atsiveždavo.

Vadinamajame Rybporte tuomet gyveno gausi mamos sesers šeima, o man, mažei, bene labiausiai iš tų apsilankymų atmintin įstrigo tai, jog visos mano pusseserės ir pusbroliai su draugais gatvėje laisvai kalbėjosi rusiškai.

Dar didesne egzotika dvelkdavo pro vyriausios pusseserės draugės Ninos atvertus buto langus nuo ryto iki vakaro iš plokštelių sklisdavusios rusiškos dainos.

„I apiat va dvarie mnie plastinka pajot”, „I ja pa špalam, apiat pa špalam prijdu damoj pa privičke”, „Iz daleka dolga, tečiot rieka Volga” – ant viso kiemo plyšavo tuometinių populiarių SSSR dainininkų balsai.

Jau vėliau šios ir panašios dainuškos, papildytos „uviezu tiebia ja v tundru” repertuaru, metai iš metų būdavo kartojamos vadinamosios centrinės televizijos „žydrųjų žiburėlių” metu, tad gerokai įgriso.

Neilgai trukus ir mūsų šeima persikėlė gyventi į tą patį Rybportą, kuriame iš esmės atmosfera pasikeitusi nebuvo, tik vietos sergejai-andriejai gitaromis jau brązgino kiek kitokio žanro ir stiliaus dainas.

„Jiesli drug akazalsa vdrug, i nie drug, i nei vrag a tak”…

Įstojus į Vilniaus universitetą paaiškėjo, jog mano Rybporto gatvės pamokos nenuėjo veltui – tarp kursiokų kartu su keliais vilniečiais ir dviem iš Vievio kilusiais atsidūriau tarp geriausiai rusų kalbą mokančiųjų.

Tačiau didysis paradoksas buvo tas, jog tuometiniame Vinco Kapsuko vardo universitete šios kalbos mums praktiškai neprireikė. Anuometinėje lenkiškai-rusiškoje sostinėje universitetas buvo tarsi atskira lietuvybės salelė su tiems laikams gana demokratiškomis valdymo ir bendravimo tradicijomis.

Tiesa, kitokia forma rusų-lenkų, vadinamųjų tuteišių, kalba mus vieną rudenį pasitiko Pikeliškėse, kur pagal tų laikų tradicijas buvome pasiųsti padėti kolūkiečiams sudoroti derlių. Kokia buvo mano nuostaba, pirmą kartą sužinojus, jog vos už 20 kilometrų nuo Vilniaus esančioje gyvenvietėje praktiškai niekas nekalba lietuviškai!

Antrą kartą su šiuo fenomenu susidūriau, kai metus laiko bendrabutyje teko gyventi su istoriją studijuojančia lietuve mergina iš Eišiškių. Į svečius atvykus jos vaikinui, geležinkeliečių technikumo studentui, jie tarp savęs irgi imdavo kalbėtis ta keistąja rusų-lenkų kalba.

Taip iki tol buvusios itin skurdžios teorinės mano žinios apie Vilnijos krašto tradicijas buvo papildytos vertinu praktiniu patyrimu.

Visgi susidūrimas su estų studentais vaikinais vadinamajame „tautų draugystės” vakare privertė susimąstyti.

Kai mes, „kietos” būsimos žurnalistės, leipome iš juoko, girdėdamos, kaip anie nesugeba padoriai rusų kalba suregzti sakinio, vienas santūrusis estas tyliai panosėje suburbėjo kažką panašaus į tai, jog rusams Lietuvoje kur kas geriau, nei Estijoje, sekasi rusinti vietinius.

Kuo tąsyk baigėsi mūsų diskusija, jau nepamenu, tačiau faktas, jog estai per visą sovietmetį kur kas priešiškiau reagavo į atėjūnų pastangas įvesti savo tvarką Baltijos šalyse, lieka nenuginčijamu faktu, net jei tas priešiškumas pasireiškė tik okupanto kalbos sąmoningu nesimokymu.

Bet grįžkime prie pradžioje paminėtos prekybos centro tariamos pagalbos ukrainiečiams.

Greitai jau sukaks metai, kai dalis nuo karo pabėgusių ukrainiečių gyvena Lietuvoje. Per tą laiką net ir labai kalboms negabus žmogus pajėgus išmokti keletą elementarių frazių kalba šalies, kuri juos svetingai priglaudė. Tad bendromis jėgomis padėkime jiems tai padaryti, užuot neprotingai pataikavę panašiais pakištukais.

Nebent norime, kad jie, kaip ir tie Rytų Lietuvos tuteišiai, liktų gyventi savo susikurtame rusakalbių burbule, kuris pirmiausia būtų naudingas ne kam nors kitam, o per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų iš savojo burbulo sąmoningai neišsivadavusiems įvairiems tomaševskių-daugininkienių dariniams…