Vaikystės Kalėdos – pačios įsimintiniausios, to meto nutikimai ar net iškilusios problemos – pačios svarbiausios. Būna, kad eilėraščiai padeklamuoti, dainos išdainuotos, o Kalėdų senelis neskuba atverti dovanų maišo…. Arba gerai žinai, kad pasakęs eilėraštį gausi saldainių maišelį, bet tavo širdį graužia toks atkaklus baimės kirminas ir aptemdo šventinį laukimą… Galime paguosti, kad tai reiškia, kad ateityje jūsų laukia dar daug gražių švenčių, nuostabių draugų ir, žinoma, mėgstama veikla.

Šventiškais vaikystės prisiminimais ir nuotraukomis dalinasi bei kuo nuoširdžiausius linkėjimus siunčia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai.

Solistė Rita Petrauskaitė: „Čia aš vaikų darželyje pyškinu eilėraštį. Deklamuoti eiles labai patiko, nes tvirtai tikėjau, kad šis Kalėdų senelis – pats tikriausias!“ – pasakoja nuotraukos herojė.

Šiandien tai solistė, kurios balsu mėgaujasi gausi Muzikinio teatro publika, o talentingiausi režisieriai noriai jai patiki sudėtingiausius vaidmenis. 

Solistė Rasa Ulteravičiūtė. 1981 metai. Kalėdinė šventė viename iš Klaipėdos vaikų darželių.

„Pamenu, kaip šiandien. Dainos išdainuotos, eilėraščiai sudeklamuoti, o Kalėdų senelis vis neskuba traukti dovanų iš maišo… Teko net klausti, ar dovanų bus“, – juokiasi šios nuotraukos herojė.

Šiandien tai Muzikinio teatro darbuotoja, kuriai po spektaklių ploja ir gėles dovanoja ne tik Kalėdų senelis.

Garbės dirigentas Stasys Domarkas. 1947 metai. Nuotraukos herojus pasakoja, kad ši diena jam ypatinga. Atspėkite, koks Muzikinio teatro darbuotojas, garsėjantis savo meile operetėms, įamžintas šioje nuotraukoje.

Solistas Šarūnas Juškevičius. 1960-1961 metai.

„Aš – nykštukas vaikų darželio Naujametiniame renginyje“, – pasakoja nuotraukos herojus.

Vienas iš žinomiausių Muzikinio teatro darbuotojų. Scenos džentelmenas, kuriam likimas skyrė pasiekti daugybę aukštumų, suvaidinti pačius įsimintiniausius vaidmenis, nors jis sako labiausiai mėgęs komiškus. Muzikinio teatro kolegos jį labai vertina už nuoširdumą ir bendrystę.

Vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. 1984 m.

„Kalėdų ir Naujų metų laukimas – nuostabus laikas! Tik kai ateina ta lemtinga akimirka, kai būtina pasakyti eilėraštį – tampa neapsakomai sunku. Baimė suklysti ir neapsijuokti nustelbdavo norą gauti taip išsvajotą kasmetinę saldainių dėžutę, kurioje, kaip visi žinome, turėjo būti skaniausia vaikystės pasaulyje „Nomeda“, „Meška Šiaurėje“, „Raudonkepuraitė“… Mintinai žinojau, kokie saldainiai ten bus ir visus metus laukdavau, bet gražias svajones aptemdydavo nelemtas eilėraštis… Per didelė kaina…“, – juokiasi į prisiminimus paniręs šios nuotraukos Nykštukas.

Šios nuotraukos Nykštukas matomas tiek scenoje, tiek už jos ribų. Jo dėka gimsta tai, kuo žavisi šokio gerbėjai, tačiau prireikus jis gali tapti ir pagrindiniu spektaklio herojumi.

Vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. 1966 metai.

„Pirma klasė. Naujų metų šventė. Aš ir mano geriausias draugas tapome ežiukais bei turėjome vienodus kostiumus, kuriuos pasiuvo to meto garsiausios Šiaulių kostiumų dailininkės – mūsų mamos“, – didžiuojasi šios nuotraukos herojus.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šis kūrėjas – vienas iš daugiausiai patirties sukaupusių kolegų, tačiau didžiuliame mūsų darbuotojų kolektyve turime daug profesionalų, kurie publiką džiugina daugiau nei tris dešimtmečius.

Choro artistė Živilė Subačiūtė.

„1996-ųjų žiema Elektrėnuose. Kai buvau maža, turėjome tradiciją kartu su kaimynų šeima keliauti į mišką ir slidinėti nuo kalno: kas su slidėmis, kas rogutėmis. Mano tėtis visada, jei tik pamatydavo mane stovinčią prie apsnigtu medžiu, būtinai pajudindavo šakas, kad mane apipiltų sniegu! Beje, jis taip daro iki šiol ir man tai viena gražiausių tėvelio tradicijų, kuri ir šiandien priverčia mane pasijusti ta maža mergaite iš nuotraukos… Beje, mama pasakojo, kad kai būdama maža bijojau leistis nuo kalno su rogutėmis, tiesiog nuo jo ridenausi“, – žiemiškais patarimais dalinasi ir juokiasi šios nuotraukos herojė.

Daug šypsenų ir geros nuotaikos – taip lengviausia nusakyti šią balsingą Muzikinio teatro darbuotoją. Buvimas scenoje jai teikia daugybę džiaugsmo, o dar daugiau – ją mylinčiai publikai.

Chormeisteris, Klaipėdos vaikų operos studijos vadovas Vytautas Valys. 1992 metų Kalėdos. Rimtai nusiteikęs šventes pasitinka Muzikinio teatro darbuotojas, kuris visada apsuptas daugybės žmonių, o ypač mylimas vaikų.

Solistas Tadas Jakas. 1994 m. Su nepasitikėjimu į Kalėdų senelį žvelgia būsimas scenos žmogus. Smagu žinoti, kad prabėgs keli dešimtmečiai, o publikos dėmesys, plojimai – taps jo kasdienybe.

Sukirpėja-dailininkė Vilija Šuklytė. 1975 m. Kalėdinis muškietininko kostiumas. Kostiumo kūrime ir gamyboje dalyvavo visa šeima.

„Taip prasidėjo mano profesija“, – pasakoja Muzikinio teatro darbuotoja.

Solistė Gabrielė Kuzmickaitė-Žukauskienė. 2000 metai. Kalėdinis spektaklis Kaune.

„Jei gerai atsimenu, tai – „Zuikių mokykla“. Pasirodymas vyko per mano gimtadienį, antrą Kalėdų dieną“,- džiugias akimirkas prisimena nuotraukos herojė.