Mėgstu į besibaigiančius metus pažvelgti prisimindamas savo profesinio bloknoto užrašus. Dabartinis laikas – ne išimtis. Senokai nebuvo tokių metų, kada vieną didelę mūsų gyvenimo problemą keitė kita, ją – trečia.

COVID-19, migrantų krizė, Rusijos prezidento Vladimiro Putino dar pernai paskelbtas ultimatumas Vakarų civilizacijai, šiemet pradėtas karas Ukrainoje. Visą tą patirtį teko išgyventi mums visiems – ne tik politikams ar aukštiems pareigūnams.

Jernej Furman (flickr.com) nuotr.

Žemiau pateikiu trumpas citatas maždaug chronologine tvarka iš tų rašinių, kurie man šiemet įsiminė labiausiai.

Eitvydas Bajarūnas, buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijoje: „Transportas ir turizmas – šiandien matyčiau šiuos du ūkio sektorius, kuriuose [Lietuvos] verslas gali kažką sėkmingo nuveikti [Rusijoje]. Yra perdirbančių medieną, užsiimančių žemės ūkiu, tačiau tai labiau pavieniai atvejai, kurių nepriskirčiau prie tendencijos.”

Vladas Algirdas Bumelis, mokslininkas-biotechnologas: „Nieko nėra pasaulyje, ką galėtume išmatuoti 100 proc. Išskyrus tą, kuris sėdi aukštai ir į mus žiūri. Jis tikriausiai viską žino 100 proc. O mes užtikrintai žinome tik, kad kartą gimę tikrai mirsime.”

Arūnas Dulkys, sveikatos apsaugos ministras:  „Negalime reformuoti greitosios medicinos pagalbos sistemos nesukurdami socialinio pavėžėjimo instituto, nes „greitoji” ypač periferijoje atlieka socialinio taksi funkciją. Nes greitoji pagalba nuo socialinio pavėžėjimo turi skirtis kaip diena nuo nakties.”

Laurynas Kasčiūnas, Seimo narys: „Gal tikrai jie (migrantai), jeigu čia įsidarbintų, laimėtų visi – jie, mes ir visa Europa. Vis dėlto nenorime tapti pereinamu ES kiemu, o taip gali atsitikti. Rizikos yra.”

Žygimantas Pavilionis, Seimo narys: „Dauguma šalių jau pritaria lietuviškam arba lenkiškam požiūriui į karą Ukrainoje. Su išlyga: tose šalyse, kuriose stiprūs ultradešinieji, ten yra kažkokio keisto požiūrio į laisvę ir demokratiją.

Viktoras Kurtevas, ukrainiečių verslininkas, energetikos ekspertas: „Rosatom” reiktų išmesti iš visų tarptautinių organizacijų, nutraukti visus bendrus projektus, užkonservuoti įvairiose šalyse statomas jėgaines. Ir to užtektų, kad apie tą kompaniją liktų tik prisiminimai.”

Jonas Kronkaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas: „Rusijos karinė vadovybė nuo pat viršaus yra prasta. Matyt, patys kariai nėra įtikinti, kad tai, ką jie dabar daro, yra teisinga. Jie nesupranta, kodėl jie turi užpulti kaimyninę valstybę ir dėl to žūti. Atrodo, kad Rusijos kariuomenė nėra gerai parengta, neturi moralinės valios kovoti iš paskutiniųjų.”

Rasa Ališauskienė, viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” vadovė: „Labai didelę reikšmę [formuotis nacionaliniam ukrainiečių identitetui] turėjo iš Rusijos transliuojamas požiūris į ukrainiečius, kuris buvo gal ne pašaipus, tačiau kaip į antrarūšę tautą, kuri nesugeba tvarkytis savo valstybėje. Įdomu tai, kad toji konsolidacija įvyko visose šalies dalyse, kurios ligi vadinamojo Europos Maidano buvo skirtingos.”

Ainė Ramonaitė, Vilniaus universiteto sociologė: „Man asmeniškai buvo labai neramu apie praėjusiųjų (2021 m.) metų rugpjūtį, nes pas mus buvo skatinamas supriešinimas, akivaizdžiai buvo dirbama su rusiškai propagandai imliomis visuomenės grupėmis ir vedama į vos ne gresiančią pilietinio susipriešinimo ar karo jauseną.”

Ingrida Šimonytė, ministrė pirmininkė: „Nuotaikos dėl pasaulio ekonomikos yra nekokios. Ko gero, nebus taip tragiška, kaip buvo 2009 m., nes tąsyk problemų šaltinis buvo finansai. Dabar jis kitas – kilęs karas ir trūkinėjančios prekybos grandinės.”

Stasys Šedbaras, Seimo narys: „Mano nuomone, 2000 m. čia buvo padaryta klaida, kada STT tapo atskaitinga tiesiog Prezidentūrai. Tokiu atveju atsakomybę dėl šios institucijos veiklos turėtų prisiimti šalies vadovas, nes jokia kita institucija nedalyvauja skiriant šios tarnybos vadovą.”

Olga Romanova, rusų žurnalistė, žmogaus teisių gynėja: „Įtariu, kad jau 2014 m. ėmė ukrainiečių vaikus, visiškai keitė jų tapatybę, metrikus ir šiandien labai mažai tų vaikų turi galimybę sužinoti, kas yra tikrieji jų tėvai. Panašu, kad dauguma jų buvo atiduoti įsivaikinti bevaikiams tėvams Rusijoje.”

Egdūnas Račius, Vytauto Didžiojo universiteto islamo tyrinėtojas: „Mūsų moksleiviai negauna praktiškai jokių žinių apie kultūrinę žmonijos įvairovę. O tai, ką gauna, dažnai yra egzotizuojama, taip pristatant mums svetimas kultūrines praktikas kaip neįprastas, nenormalias.”