Užsimovęs lakuotus batus, nusikratęs vištos plunksnas nuo išeiginės eilutės Spyglys patraukė į Dramos teatrą. Retai nabagėlis į tokį žygį išsirengia, bet šįkart iš spektaklio pavadinimo jis pamanė, kad bus vaidinami lojantys šunys.
Suklydo: šunų nepamatė. Užtat pamatė labai daug vienoje patalpoje miegančių žmonių. Ir pats gerai nusnūdo, net nepamatęs, kad kiti paslapčiomis patamsy išslinko iš salės. Nes scenoje praktiškai nieko nevyko. Nuobooooooodu….
Artistai kažką kalbėjosi angliškai tarpusavyje ir praktiškai irgi nuobodžiavo.
Domo Rimeikos nuotr.
Stanislavskio nemylintis, bet Arto teatro mokslus išpažįstąs Spyglys buvo baisiai nustebęs: mat ją šunes tuos nesuprantamus žodžius, bet kur konfliktas – pagrindinis teatro variklis? Bet jau vidinis koks būtų, bet kur tau…
Žinoma, Jonas Mekas išties ilgai ir nuobodžiai fiksavo gyvenimą tokį, kokį matė: su prasme ir be prasmės. O samdytam užsieniečiui režisieriui, tai bandžiusiam teatre padaryti, nepavyko. Švelniai tariant. Ne Jonas, mat, jis.
Spyglys pasikrapštė užantyje kokio nors pomidoro, kurį galėtų mesti į tą LOS LOS LOS, bet nerado. Todėl rašo šią recenziją ir klausia, kodėl už tą barankos skylę sumokėta Lietuvos ir jo grašiais? Ir pats save už tai smerkia.
*Šios rubrikos nerekomenduojama skaityti susipykusiems su humoro jausmu ar stokojantiems fantazijos, nes nieko rimto čia tikrai nerasite, Spyglio humoras iš viso yra sunkiai suprantamas, lėkštas, juodas ir kandus. Rimtų dalykų ieškokite visose kitose „Atviros Klaipėdos” rubrikos.
Puikus spektaklis! Ne kiekvienam suprasti. Reikia būti kažkiek išprususiam, kad suvoktum šio spektaklio esmę, mintį ir… žavesį.