Visi taip mėgsta prognozuoti, kad darosi keista, jog tos pranašystės niekada neišsipildo.

Paklausai vadinamųjų ekspertų ir supranti, jog kalbama, kad tik kalbėti. Turi tas veikėjas pasirodyti viešai, kad publika jo nepamirštų. Nesvarbu, kad jis vadinasi banko analitiku, politiniu vadovu ar žurnalistu – nebūsi matomas, negausi balsų per rinkimus, nepakels atlyginimo, negausi naujos pareigybės.

Paskutiniu metu vis mąžta pasitikėjimas tais „ekspertais“. Paklausai profesoriaus ir supranti, kad pats gali pasakyti tą patį ir ne pirmus metus, tai kam klausyti titulo, posto ar drabužio.

Marco Verch (flickr.com) nuotr.

Lietuvoje infliacija yra apie 20 procentų. Aukšta. Galima kaltinti Vyriausybę, kad mažai padarė, mažokai dėjo pastangų. Dabar pažiūrėkime į kaimyninę Lenkiją, kuri dėjo milžiniškas pastangas infliacijai pažaboti. Ką tik buvo paskelbti gruodžio duomenys, jog infliacija sumažėjo nuo 17,9 iki 17,5 procentų. Skirtumas tarp mūsų šalių ne per didžiausias, nors trečdalis šios šalies kaimynų vis bandė pasipirkti Lenkijos parduotuvėse, nes ten pigiau. Manau, kad negrius nei mūsų, nei mūsų kaimynų ekonomika, nežiūrint į vyriausybių pastangas.

Viena iš didžiausių pasaulinės infliacijos priežasčių – energetinių resursų kainų šuoliai, nors pasaulyje dujų ar naftos bei jos produktų yra perteklius. Vadinasi, priežastis ne trūkumas, o sugebėjimas valdyti (vadyba). Sugebėjimai priklauso nuo kompetencijos.

Europos Sąjunga (ES) dar nesurado to mechanizmo, kuris suvaldytų tuščio pelno siekėjus. Tikėtina, jog su laiku tai pasiseks, nors išankstinės garantijos niekas neduos. Tiesa, čia veikia ir vadinamasis žaliosios energetikos faktorius, kuris mažina iškastinio kurio poreikį ir didina valstybių savarankiškumą.

Pasaulio ekonomika ilgą laiką vystėsi be didesnių nuosmukių ir tik epidemija sudavė labai didelį smūgį. Sistema išsiderino ir tampa aišku, kad teks struktūrą perdaryti, nes tie ekonominiai ryšiai, kurie buvo akivaizdūs, taps ir kitokiais, ir laikinais.

Kinijos ekonomika kaip pradėjo lėtėti, taip ir toliau lėtės dėl visai objektyvių priežasčių. Diktatoriški režimai per kiek ilgėlesnį laiką priima keistus sprendimus, kurie mažina vystymąsi ir didina klaidų galimybes. Aišku, kad Kinijos ekonomika dar kiek laiko išliks viena iš svarbiausių pasaulio ekonomikos dalių, bet tikėti iš jos ekonominių šuolių nebereikia. Vadinasi, tarp buvusių trijų centrų – JAV, Kinijos ir ES rasis kitokie santykiai, rasis naujas balansas. Koks jis bus, dar neaišku, bet jis pakis.

Matoma raidos tendencija, orientuota į savipakankamumą, t.y užsitikrinimas būtinų prekių ir paslaugų geografinėse vietose. JAV perkelia gamybą iš Kinijos ir kai kurių Azijos šalių namo, matyt, ir ES lauks ta pati tendencija. Vietinės rinkos labiau garantuos darbo vietų skaičių, todėl rasis didesnė galimybė mažinti socialinius skirtumus, nes užtikrins vietos gyventojų pajamas.

Apibendrinant reikia teigti, kad pasaulis nesugrius nei 2023, nei 2024 metais ir taip toliau. Sunkumai yra ne tik netektys, bet ir galimybės. Daug, kas sena, turi mirti, tai, kas nauja ir naudinga, turi augti ir vystytis.