P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 13-oji (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2023-01-13


„Atvira Klaipėda” toliau savo skaitytojams pasakoja apie lemtinguosius kiekvienos 1923-iųjų sausio dienos įvykius, kurių dėka Klaipėdos kraštas šiandien yra Lietuvos dalis.

Lygiai prieš šimtą metų paaiškėjo, kad Klaipėdoje įsikūrę prancūzai neketina sudėti ginklų ir uostamiestį iš Lietuvos atėjusiai Ypatingajai rinktinei teks užimti jėga. Tądien jau buvo fiksuotos ir pirmosios lietuvių netektys.

Iliustracijos iš žurnalo „Karys”
Derybos nepavyko

1923 m. sausio 13 d. lietuvių būrys be pasipriešinimo užėmė Rusnę, iš kurios dalis tarnautojų pabėgo į Vokietiją.

Tuo metu ties Klaipėda apie 3 val. ryto Ypatingosios rinktinės kuopos užėmė savo pozicijas ir miestas iš sausumos buvo apsuptas. Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, mieste tuo metu buvo apie 200 prancūzų karių, ginkluotų 20–25 kulkosvaidžiais. Krašto policijos pajėgos siekė apie 150 vyrų, prie kurių prisijungė Klaipėdos burmistro pašaukti savanoriai – apie 100 vyrų.

Pasak V. Jokubausko, remiantis prancūzų duomenimis, 8 km frontą gynė trys karininkai ir apie 170 puskarininkių, grandinių ir kareivių. Prancūzus vargino nežinia ir prastas oras, o pajėgų negausumas lėmė, kad kariai paromis turėjo būti pozicijose, nes nebuvo kuo pakeisti.

Pokariu įvairiuose išeivijos leidiniuose skelbtuose Ypatingosios rinktinės vado Jono Polovinsko-Budrio atsiminimuose, patekusiuose ir į Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomą Lietuvos generalinio konsulato bylą, jis dėstė, kad apie 4 val. ryto „du jauni vyrukai klaipėdiečiai Kavolis ir Gervinas su balta vėliava” išėjo į Klaipėdą derėtis dėl prancūzams pateikto pasiūlymo nesipriešinti ir įsileisti į miestą „sukilėlių” pajėgas.

„Sustojo ties spygliuotų vielų tvora, kuria gynėjai jau suspėjo aptraukti savo pozicijų silpnesnes vietas. Mūsų pasiuntiniams buvo iš gynėjų pusės nurodyta vieta ties tiltu per Dangės upę prie fanieros fabriko, kur jie buvo įsileisti”, – rašė vadas.

Kol derybininkai dar buvo mieste, „iš centro apie 10 val., ryto gautas pranešimas, jog ten pasirodė apie 40 žmonių neva geležinkelio linijos taisyti”.

„Kuopos vadas spėja, kad apkasų kasti. Turėdamas įsakymų tik apgulti ir tik gintis, bet ne šaudyti patiems, klausė ką daryti. Telefonu įsakiau paleisti keletą šūvių, bet ne į žmones – tik pagąsdinti”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Anot jo, to pakako – darbininkai išsibėgiojo ir daugiau negrįžo.

„Apie 11:30 val. rytą toje pačioje vietoje, kur mūsų siųstieji du vyrai perėjo liniją, buvo pastebėtas sujudimas. Pasirodė mūsų parlamentarai: atsidarė spygliais aptverti ožiai-vartai, ir vyrams nuo akių buvo nuimti raiščiai. Man telefonu buvo pranešta apie jų pasirodymų. Turiu paaiškinti, jog mūsų savanoriai-specialistai pasinaudojo krašto telefono linijomis, pritaikė ir įrengė mums telefono linijas, o vielas, jungiančias miestą su kraštu, nukirto ir nutraukė susisiekimą. Atsakymas, kuris buvo atnešta, iš esmės nebuvo jokis atsakymas. Tai buvo delsimas. „Aš jokios galios nebeturiu, nes karo veiksmams prasidėjus, civilinė valdžia perdavė visą galią į karo vado rankas – prašau kreiptis į jį” – maždaug tokiais žodžiais atsakė Petisne (vyriausiasis krašto komisaras – M. V.). Mūsų gi pasiųsti vyrukai atpasakojo, kad juos nuvedė į „Memeler Dampfboot” – vokiško dienraščio – redakciją, kur atvyko Petisne ir keli karininkai. Pasiuntiniams nenorėjo rodyti nei prefektūros, nei kareivinių, todėl juos atvedė į neutralią vietą”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Ties Giruliais – neatsargios iniciatyvos aukos

Anot rinktinės vado, ankstų sausio 13-osios rytą buvo gautas pranešimas iš dešinio pajėgų sparno, kad ties Giruliais, „susispietė naujas savanorių būrys, apie 40 žmonių, kuris jau pasidavė vieno tarnavusio kariuomenėje savanorio žiniai”.

„Tas savanoris, pasiėmęs vadovybę, parodė iniciatyvą ir matydamas, kad ties Giruliais keli kilometrai liko neapstatyti žmonėmis, pats paskirstė savo negausų būrį į sargybas. Pagyriau tą sumanų vyrą, patvirtinau įsakymu naują 6-tą kuopą, paskirdamas jį jos vadu, ir pasiunčiau jam visus naujai atėjusius savanorius”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Jis taip pat minėjo, kad tądien neatsargi iniciatyva nusinešė kelias rinktinės narių gyvybes.

„Mes buvome jau įpykę, šeši jaunuoliai savo iniciatyva popietiniu laiku apleido sargybą Girulių rajone ir pradėjo šliaužti miesto link. Juos pastebėjo prancūzai ir paleido ugnį iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Du buvo vietoje nušauti, kiti atšliaužė sužeisti. Ta žinia pasiekė mane vėliau, nes toje vietoje neturėjome telefono. Dar tos žinios neturėdamas, aš pasiunčiau kitą laišką Petisne: „Jūsų dalykas perduoti, kam reikia. Visas kraštas jau mūsų rankose, ir tai be pasipriešinimo; man pavesta paimti miestą, ir jis bus paimtas. Jei bus kraujo praliejimas – kaltė ne mūsų”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Visgi tai jau nebuvo pirmosios rinktinės aukos. Anot jos vado, jau anksčiau „centrinėj kuopoje įvyko susišaudymas ir buvo užmuštas vienas savanoris – pirma mūsų auka”.

Tuo metu iš vienos kairiojo sparno kuopos buvo gautas pranešimas, kad „ten mirtinai pašautas priešo žvalgas”.

II Ypatingosios rinktinės grupės vadas kapitonas Bajoras (Mykolas Kalmantavičius) savo ataskaitoje rašė, kad sausio 13-ąją, penktą valandą ryto, gavo pranešimą, jog I kuopa nakčia nepastebėta patrulių pravažiavo priešo pusėn ir netikėtai buvo priversta susikauti Naujadvario (Neuhof) rajone bei atsitraukė su nedideliais nuostoliais.

„Vienas sunkus automobilis buvo paimtas priešų ir vienas savanoris sunkiai sužeistas. Kuopos vadas sutrenktas, todėl kuopą įsakiau perduoti karininkui Šepečiui ir skubiai susirišti su I-ma grupe, o buv. kuopos vadui ir sužeistiems grįžti į Pagėgius. Per šį visą laiką į Pagėgius nuolatos plaukė savanorių būriai ir tokiu būdu mano grupė vis didėjo. Buvau su vizitu pas Francūzų komisarą Pagėgių apskrity p. Walterį. Pasikalbėjus su juo man paaiškėjo, kad francūzai nori kuo ilgiausiai užtęsti Klaipėdos atidavimą, kad jis kaip elzasietis prijaučia lietuvių tautai, bet privačiai jis manąs, kad Antantė nedovanos lietuvių smurto, nes tai yra jų įžeidimas. Taip pat buvo vietos gyventojams ir man aišku, kad francūzai sąmoningai per derybas vilkina laiką su Klaipėdos atidavimu, kad suradus išeitį savo kebliai padėčiai ir kad privertus kokiu nors būdu lietuvius atsižadėti Klaipėdos”, – rašė kapitonas.

Tuo metu „sukilėlių” vadas J. Polovinskas-Budrys tądien pranešė į Generalinį štabą: „Vietos gyventojai parodo daug susidomėjimo ir palankumo mūsų žygiui. Vietos jaunuomenė skaitlingai dedasi prie savanorių, skubiai reikalinga ginklų”.

Sudarė direktoriją

Tarp Lietuvos centriniame archyve dabar saugomų Užsienio reikalų ministerijos dokumentų yra sausio 13-ąją Šilutėje parašytas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskirtos naujos direktorijos prezidento Erdmono Simonaičio pranešimas, kad be jo šią instituciją dar sudaro ūkininkas Martynas Reizgys iš Jurgių ir raštinės vedėjas Jonas Toleikis iš Toleikių.

E. Simonaitis taip pat informavo, kad kai tik artimiausiu metu susitvarkys reikalai Klaipėdos mieste, į direktoriją, tuo metu įsikūrusią Šilutėje, bus paskirti dar du nariai, atstovausiantys darbininkus ir pirklius.

O Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius sausio 13-ąją siuntė į Kauną šifruotą telegramą, kurioje informavo, kad Klaipėda jau yra apsupta.

„Ūpas nėra prieš mus. Bankuose transakcijoms trūksta pinigų. Iki šiol čia užmuštas vienas policistas. Užvakar parlamentarai Gervynas (?) ir Kibelka (?) pareiškė Petisnė, kad tarp sukilėlių esą apie aštuoniasdešimts nuošimčių iš Lietuvos, kad jie organizavesi Šiauliuose ir dviem traukiniais privažiavę prie sienos. Jis klausė manes, kodėl Lietuvos valdžia jiems leidusi pereiti sieną. Pareiškė buk jis pats matęs vieną, kiti ir matė vieną kitą sukilėlį kariškuose rubuose”, – rašė J. Žilius.

Kitoje telegramoje jis premjerą, užsienio reikalų ministrą Ernestą Galvanauską informavo, kad lankėsi pas anglų vicekonsulą, kuris pareiškė, „kad negerai atsitikę”.

„Lietuva tuomi tik pralošianti. Geriau esą būtų, jei sukilimas būt sustabdytas. Ateisią Aliantų laivai, išsodinsią kareiviją ir vis tiek jie sužinosią, kas tie sukilėliai besą. Man atsargiai pasiūlius tarpininkavimą, Vicekonsulis sakė: Mr. Žilius, eik ir sakyk savo protestą ir tegul išsiskirsto, bus geriaus. Lygiai tą dieną ties Althofu (Sendvariu – M. V.) buvo rastas paliktas ant kelio sunkus automobilis, kuriame tarp kitko buvęs surastas vienas lietuvių armijos šinelis ir viena tokia jau kepurė. Priminęs tą faktą Anglų Vicekonsulis pasakė, kad iš to esą matyti, jog sukilime dalyvauja ir Lietuvos kareiviai. Šiądien buvo pagarsinta žinia, būk Anglų ir Prancūzų Valdžios nutarusios pasiųsti į Klaipėdą karo laivus, kad prigelbėjus kareivijai”, – rašė J. Žilius.

Savo atsiminimuose diplomatas rašė, kad tądien iš jo keli policininkai konfiskavo automobilį pareikšdami, jog taip daro „operacijos tikslams”, kaip ir su visai kitais mieste buvusiais automobiliais.

„Protestavau. Nepaisant protestų, vienas iš policiantų sėdo prie šoferio, nuvežė mane į Atstovybę, o automobilių nuvažiavo. <…> Spėjau į Atstovybę įeiti, suskambino telefonas, p. Petisnė nori, kad tuoj atvažiuočiau. Pasakiau, kad policija užgrobė mano automobilių. Tai mes, girdi, prisiusime savo automobilių. Automobilius veik buvo čia. Apart šoferio, jame sėdėjo dar du ponai. P-as Ašmys juos pažino. Buvo tai slaptosios policijos agentai. Po vakar dienos p. Petisnė pareiškimo (apie sušaudymą – M. V.) man p. Ašmys rodijo, kad į Prefektūrą visai nevažiuočiau. Nuvažiavus p. Petisnė tik grasino man ir lietuvių valdžiai pareikšdamas, kad pereitą naktį ties Althofu buvo apšaudytas ir ryte rastas ant plento paimtas sunkus automobilius, kuriame rastas kareiviškas šinelis ir kareiviška kepurė, kas esą aiškiu prirodymu, kad sukilime dalyvauja lietuvių kareiviai. Atsakiau, kad čion, Klaipėdoje, daugumas civilių žmonių taip ir vaikščioja rūbuose, kurie buvo vartoti vienoje ar kitoje kareivijoje, pigiaus juos nusiperka.
Apie antrą valandą po pietų atėjo į Atstovybę p. Kunkutis, buvęs anapus apgulos linijos, sukilėlių štabe. Pažingeidavau. Jis ir keli kiti Klaipėdos lietuviai organizuotai pranešinėjo žinias sukilėliams, kas mieste darosi”, – rašė J. Žilius.

Reikalavo uždaryti sieną

Sausio 13-ąją premjerui Ernestui Galvanauskui skriejo šifruota telegrama ir iš pasiuntinio Paryžiuje Oskaro Milašiaus.

„Patyriau iš dviejų, grynai privačių pasikalbėjimų su Brugere, kad Entanta laukia iš Lietuvos Vyriausybės energingų žygių tuojaus uždaryti sieną ir viešai paskelbti visam pasauliui, kad Klaipėdos krašto išsprendimo Lietuvos Vyriausybė laukia tik iš Ambasadorių. Prašysiu atsakyt į tel. 225”, – rašė O. Milašius.

Sausio 13 d. telegramoje Prancūzijos premjerui Raymond Poincaré Lietuvos Vyriausybės vadovas akcentavo, kad siena su kraštu nebuvo saugoma, tebuvo tik muitinės, tad šalis negali atsakyti už tuos, kurie savo valia peržengė sieną.


    2023-01-13

    2 komentarai “Lemtingųjų įvykių šimtmetis: 1923-iųjų sausio 13-oji”

    1. AvatarArtojas (IP: 84.15.181.54)

      Prancūzai būtu pakėlę Klaipėdos lygi iki vakarų Europos, įdomesnės architektūros būtu… per anksti atsikovojo.

    2. AvatarAnonimas (IP: 90.138.146.137)

      Kas patinka toj fotkėj tai stoties pavadinimas o labiausia tas motociklas ėx geras daiktas .

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt