Karas pakeitė įprastą gyvenimą ukrainiečių, kuriems teko bėgti, palikus savo namus, mokytis iš naujo gyventi svetimuose kraštuose, kurti naujus socialinius ryšius, ieškoti psichologinės ir dvasinės pagalbos.

Ukrainiečiai – gilias dvasines tradicijas puoselėjanti tauta, daugeliui jų bažnyčia yra dvasinės ramybės ir jėgos vieta. Todėl nieko keista, kad atsidūrę Lietuvoje daugelis ėmė ieškoti stačiatikių (krikščionių ortodoksų) cerkvių.

Tačiau čia jų laukė nusivylimas. Kas galėjo pagalvoti, kad Lietuvoje, kuri visokeriopai palaiko Ukrainą kovoje su agresore Rusija, stačiatikių cerkvėse skambės vieno iš Putino ideologinių bendraminčių, pateisinančio kaimyninės šalies užpuolimą, patriarcho Kirilo Gundiajevo vardas?

Užėmusi kvapą stačiatikių bendruomenė laukė, kol kovo 17 d. Lietuvos stačiatikių galva, metropolitas Inokentijus išleido kreipimąsi, kuriame, be kita ko, sakoma, jog stačiatikių bažnyčia yra prieš karą ir „su patriarchu Kirilu turi skirtingus politinius požiūrius į esamus įvykius”.

Tačiau nepraėjus nė mėnesiui trys šventikai, griežtai pasisakę prieš karą, buvo nušalinti nuo pareigų. Vienas iš jų buvo ilgametis vyskupijos kancleris, atsakingas už ryšius su visuomene ir spauda, Vitalijus Mockus, vienu ypu netekęs visų pareigų.

Solidarizuodamiesi dar keli vyskupijos šventikai išreiškė pasipiktinimą priimtu sprendimu ir jie taip pat buvo ne tik nušalinti nuo tarnybos, bet ir viešai pasmerkti kaip bažnyčios skaldytojai.

Dėl šio negražaus „prevencinio smūgio” Lietuvos stačiatikių bažnyčia neteko penkių šventikų – iš jų vadinamasis bažnyčios teismas atėmė visus bažnytinius titulus. Tai būtų tas pats, kas iš mediko visiems laikams atimti jo licenciją dėl to, kad jis nepritarė vyriausiojo gydytojo pozicijai.

Tačiau buvę šventikai nesėdi sudėję rankų – jie padavė apeliaciją Konstantinopolio patriarchatui, kuris yra aukščiausioji krikščionių ortodoksų instancija, o patys šiuo metu padeda ukrainiečių pabėgėliams, kartu su jais studijuoja Šventąjį raštą.

Vilniuje yra susibūrusi nemaža bendraminčių grupė, nepaisant oficialios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos pozicijos, jog jų veikla esą yra nelegali.

Atskirtus šventikus palaiko nacionalinės bendruomenės, nepritariančios „rusų pasaulio” koncepcijai, tarp jų yra ir Ukrainos namai Lietuvoje, kuriuose renkasi maldininkai.

Vitalijus Mockus: nuo šventiko iki taksisto

Ypač didelį pasipiktinimą tarp tikinčiųjų sukėlė ilgamečio metropolito padėjėjo V. Mockaus atleidimas. Tėvas Vitalijus ilgus metus tarnavo vyskupijos valdymo struktūrose, vadovavo ryšiams su visuomene, užsiiminėjo tarpkoncesiniu bendradarbiavimu. Tarnybą jis pradėjo daugiau nei prieš 27 metus, dar vadovaujant metropolitui Chrizostomui, kuris buvo atviras, palaikė Lietuvą kovoje už jos nepriklausomybę.

Būdamas etninis lietuvis V. Mockus prieš 15 metų vienoje iš seniausių Vilniaus cerkvių – Šv. kankinės Paraskevės – įkūrė Lietuvos krikščionių ortodoksų bendruomenę. Dėl to buvo atliktas didžiulis darbas: teko iš rusų kalbos į lietuvių išversti bažnytinius tekstus, giesmynus. Beje, pagal padavimą šioje cerkvėje [rus. – храм Параскевы Пятницы] buvo pakrikštytas A. Puškino naujagimis, tas pats „Petro Didžiojo juodukas”.

„Tarp mūsų bendruomenės narių buvo ir ne lietuvių. Bet tiems, kurie moka lietuviškai, tekstai tampa labiau suprantami nei senąja slavų bažnytine kalba. Mūsų tikslas ir buvo, kad žmogus suprastų, dėl ko jis meldžiasi”, – sako tėvas Vitalijus.

Per tuos metus į lietuvių kalbą buvo išversta nemažai bažnytinių tekstų, o 2021 m. išleistas ir maldynas lietuvių kalba.

Taip šventikas su bendruomene įrodė, jog stačiatikybė nėra tik „rusų bažnyčia”, kaip įprastai mano pasauliečiai, kad tikėjimas neturi nieko bendra su tautybe.

Nežiūrint daugybės nuopelnų ir ilgametės tarnybos, tėvas Vitalijus buvo atleistas iš visų administracinių pareigų. Netekęs viso savo gyvenimo veiklos, jis gailisi tik vieno – kad šiuo metu negali atlikti liturgijos.

„Teko iš esmės pakeisti gyvenimo būdą, bet mes nepasiduodam. Malda niekur nedingo iš mano gyvenimo, niekas negali man uždrausti gyventi su Kristumi. Dabar dirbu taksistu, kad užsidirbčiau duonai, vairuoti man patinka”, – sako V. Mockus.

Netekęs bažnytinių titulų, jis su nelaimės bendraminčiais nenuleidžia rankų, meldžiasi kartu su tikinčiaisiais, skaito Šventąjį raštą, padeda Ukrainos pabėgėliams.

„Žinoma, daugelis stačiatikių nuo mūsų nusisuko po metropolito Inokentijaus sprendimo, matyt, tie, kurie mumyse matė tik pareigybes. Bet tie, su kurių šeimomis bendraudavome už bažnyčios ribų, palaiko ir su jais išliko šilti santykiai”, – džiaugiasi tėvas Vitalijus.

Praėjusių metų rugpjūtį buvo įkurta viešoji įstaiga „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras”, kuris vykdo šviečiamąją veiklą, į pokalbius kviečiasi įdomius žmones.

„Šiuo metu mes laukiame Konstantinopolio patriarcho sprendimo ir tikimės, kad jis suteiks mums galimybę ir toliau tarnauti Dievui. Nenorime dalyvauti Lietuvos parapijiečių patalpų, kurios priklauso Maskvos patriarchatui, dalybose. Norime, kad žmonės galėtų laisvai rinktis, kaip jiems melstis ir ko klausyti”, – sako V. Mockus.

Ir vienas lauke karys

Jei Vilniuje nuo šios istorijos pradžios iš pareigų buvo pašalinti keturi šventikai, tai Klaipėdoje pašalintasis Georgijus Ananjevas (nuotr.) liko vienumoje.

„Klaipėdoje tarnavau 12 metų, tiek pat laiko buvau ir Tauragės Šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus cerkvės vyresniuoju šventiku. Per tuos metus susipažinau su daugybe žmonių, daugelį jų pakrikštijau ir sutuokiau, buvau su jais, ir laidojant artimuosius, ir švenčiant šeimynines šventes. Žinoma, ne visi iš jų buvo nuolatiniai parapijiečiai, bendruomenės nariai, nes pas mus daug mišrių šeimų, tad mane pažinojo ne tik stačiatikiai ir ne tik rusakalbiai, – pasakoja šventikas. – Daugeliui iš jų nerūpi bažnytiniai kanoniniai gandai, tad jie net nežino, kas man atsitiko – iki šiol man skambina ir prašo įvairių paslaugų – palydėti mirusįjį ar pakrikštyti vaiką. Esu priverstas aiškinti, jog šiuo metu negaliu to daryti. Žinoma, niekas man negali uždrausti lankyti ligonių, juos guosti, bet, pavyzdžiui, paskutinio patepimo jiems negaliu suteikti. Kai kurie sako lauksiantys mano sugrįžimo, bet visi apgailestauja, reiškia palaikymą ir tikėjimą, jog greit galėsiu tęsti savo tarnybą krikščionių ortodoksų bažnyčioj”.

Šiuo metu tėvas Georgijus, kaip ir jo vilniečiai bendraminčiai, laukia atsakymo iš Konstantinopolio patriarchato ir tikisi, jog sprendimas neužtruks. Klaipėdoje jis kuruoja minėto Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centro veiklą, kiekvieną sekmadienį susitinka su tikinčiaisiais, tarp kurių yra ir tokių, kurie dėl etninių sumetimų negali lankyti Maskvos patriarchato bažnyčios.

„Rinkdavomės įvairiose miesto vietose, ieškojome kabineto ar mažos salės, yra net tekę susitikti kavinėje prie arbatos puodelio, bet viešoje vietoje nelabai pasimelsi. Ir štai prieš 3 mėn. mane supažindino su puikia vaikų centro „Liberi“ vadove, kuri leido mums rinktis jų patalpose, kai nevyksta vaikų užsiėmimai. O kadangi mes renkamės sekmadieniais, tai netrukdome centro veiklai. Taip mums Dievas parodė, kaip toje sakmėje apie gerąjį samarietį, kas iš tiesų yra mūsų artimas”, – džiaugiasi tėvas Georgijus.

Klaipėdoje jau yra susiformavęs nedidelis tikinčiųjų bendraminčių būrelis, kuris kas sekmadienį renkasi maldai, dvasiniam bendravimui be nereikalingų cerkvės formalumų ir hierarchijų. Šilta aplinka padeda žmonėms iš naujo atrasti tikėjimą bažnyčia ir jos gelbėjančia misija.