Vasario 2 d. Klaipėdos dramos teatre vyks „Lino lėlių“ premjera suaugusiems „Šišion“. Sektaklio sumanytojas, dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius Linas Zubė su komanda imasi nepatogios ir viešajame diskurse primirštos temos – pokariu vykdytos Klaipėdos krašto autochtonų, dar vadinamų šišioniškiais, kolonizacijos ir naikinimo pasekmių analizės.

Spektaklis lėlių teatro priemonėmis permąsto vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir naikinimo procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja tikrą, asmenišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, žemaičių šeimos vaikas, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atkilusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žeimaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pateikia kaip pavyzdį, atskleidžiantį, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

Išplaukę vaikystės prisiminimai, savieksavacijos, automitologizacijos, meninio tyrimo prieigos, spektaklyje tampriai susipina su siurrealistiniais pasakos apie juodvarnius motyvais. Linas Zubė meistriškai kuria subtilias lėlių skulptūras ir kaukes, o taip pat scenoje atgaivina buities reliktus: Dietricho namuose rastą kėdę ir esminiu scenografijos elementu tampančias duris iš 19 amžiaus pradžioje statytos mokyklos, kurią lankė abiejų šeimų vaikai. Scenoje jos ne tik virsta stalu, krūmais, mašinos kapotu, Zubė jomis griežia kaip instrumentu. Jos tampa vienu pagrindinių spektaklio personažų, turinčių neverbalinę kalbą. Tokia gyvo ir atgyjančio sandūra šiame spektaklyje, kaip ir ankstesniuose Zubės darbuose, ypač ryški. Pirmajame savo spektaklyje suaugusiems ir jaunimui jis ne tik šnekasi su lėlėmis, bet ir su jomis kartu geria vyną, taip meistriškai išnaudodamas, net plėsdamas lėlių teatro raiškos galimybes. Galbūt todėl po premjeros filosofas Liutauras Degėsys rašė, kad tai „performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“.

Spektaklio scenografiją papildo sceną uždarančios sienos iš marlės – ekranai svaiginančioms Donato Bielkausko vaizdo projekcijoms, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai, pamažu iškraipomi ir moduliuojami keičiant greitį ar mastelį, virsta erdviniu personažų pakeistos psichinės būklės atspindžiu, užsupančiu žiūrovą. Panašiai ir Adomo Zubės sukurtas spektaklio garso takelis. Paremtas dviejų instrumentų – citros ir savaip perkonstruoto akordeono – duetu, jis balansuoja tarp atpažįstamų Klaipėdos krašto dermių ir aštrių, nešvarių išplėstinėmis technikomis sukurtų sąskambių, taip dar pastiprindamas tradicijos mutavimo įspūdį.

„Tvarstydami jų kėdes, minėdami ir apmąstydami šio krašto žmonių istorijas, bent dalinai kompensuojame jiems padarytą skriaudą, jaukinamės šį kraštą, atperkame savo kaltę be kaltės prieš žmones, kurie neatlaikė istorijos smūgių“, – prieš spektaklio premjerą sakė Linas Zubė.