Gilesnių tarptautinių pasekmių Baltijos jūros regione sukelti gali skandalas Švedijoje – iš Danijos atvykęs radikalios dešinės politikas ir teisininkas Rasmusas Paludanas demonstracijoje prie Turkijos ambasados praėjusį savaitgalį Stokholme sudegino šventos musulmonų knygos – Korano – kopiją (musulmonų dvasininkai tvirtina esą Korano sunaikinti neįmanoma, nes tai šventa, Alacho saugoma knyga).

Akibrokštas žiniasklaidos buvo pastebėtas, tačiau per keletą dienų neabejotinai būtų nurimęs, jei ne platesnis kontekstas.

Švedija, siekianti tapti NATO karinio-politinio bloko nare, niekaip negali įveikti Turkijos ir Vengrijos pasipriešinimo. Ir ši tema iš po savaitgalio turėjo tapti viena pagrindinių, kurias rengėsi aptarti Švedijos ir Turkijos gynybos ministrai (pastarasis planavo vizitą į Stokholmą). Po radikalaus danų politiko akcijos Turkijos gynybos ministras savo vizitą į Stokholmą atšaukė, savo sprendimą palydėdamas atsitinkamais piktais komentarais.

Kartu su Suomija Švedija apie planus stoti į NATO paskelbė prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą.

Žinia, įvairių šalių narystė NATO bloke yra visų jo šalių-narių bendro sutarimo (konsensuso) klausimas. Ankara Švedijos narystei spyriojasi, nes esą Švedija laikosi labai liberalaus požiūrio į kurdų pabėgėlius iš Turkijos, kuriuos šios šalies valdžia laiko teroristinės Kurdistano darbininkų partijos rėmėjais.

Savaime suprantamas, ir Švedijos, ir Suomijos narystė NATO bloke jį sustiprintų ir būtų itin naudinga Baltijos šalims, nes naujokės, iki šiol išpažinusios politinį neutralumą, sukūrė ne tik klestintį ūkį, bet ir galingas nacionalines kariuomenes. Anot kai kurių žinovų, jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, gal ir Lietuvai nebūtų taip sudėtinga kaip dabar diskutuoti dėl Vokietijos kariuomenės brigados dislokavimo pas mus (mūsų krašto apsaugos atstovai jau siūlė šioms šalims ilgai nedelsus prisidėti prie NATO „oro policijos” misijos Baltijos šalyse).

Tačiau ir Turkija kol kas yra pripažįstama kaip antroji karinė galia NATO (ją vejasi Lenkija ir galbūt 100 mlrd. eurų į Bundeswehrą per artimiausius metus investuoti pažadėjusi Vokietija). Todėl su Ankaros pozicija NATO viduje yra įprasta skaitytis.

Skandalą Stokholme sukėlęs politinis akibrokštas turėjo ir kitokį niuansą. Reikalas tas, kad pagal švedišką tvarką norintis mitinguoti arba demonstruoti privalo sumokėti 320 švediškų kronų (beveik 30 eurų) mokestį. Ponas Paludanas dvejojo, kad iki Turkijos ministro vizito į Stokholmą gali nespėti atlikti šio privalomo formalumo, todėl paslaugą jam suteikė kitas radikalas – su kraštutinės dešinės partija „Švedų demokratai” siejamas verslininkas, redaktorius ir foto žurnalistas Changas Frickas. Apie tai pranešė Švedijos nacionalinio transliuotojo SVT interneto svetainė.

Žibalo į ugnį kliustelėjo ir „The New York Times” (NYT), išsamiau aprašęs įvykį ir pridūręs užuominų, kad p. Frickas yra etatinis propagandinio Rusijos televizijos kanalo RT (buvęs „Russia today”) darbuotojas.

Ponas Frickas šias užuominas suskubo neigti, įvertinęs, esą NYT paskelbė netikusį reportažą. Be to, jis socialiniame tinkle „Twitter” tvirtino palaikąs tokį aktyvizmą, jei tai susiję su Turkija ir Recepu Tayyipu Erdoganu (Turkijos prezidentu)”. Trys šimtai kronų nėra labai jau didelė suma, dėl kurios, p. Fricko požiūriu, būtų verta akcijos atsisakyti.

„O fotografai nuolat parduoda nuotraukas ir vaizdo įrašus užsienio naujienų agentūroms. NYT tai žino, bet tvirtina, kad esu „mokamas RT
bendradarbis“, nes prieš keletą metų pardaviau jiems vaizdo įrašus, kaip ir pardaviau vaizdo įrašus daugeliui gerbiamų naujienų agentūrų, pvz., Švedijos TT ar „Aftonbladet”. Čia kalbama apie saviraiškos laisvę. Ar turėtume apriboti savo demonstracijų ir žodžio laisvę dėl svetimos valdžios? Jei neturime laisvos nuomonės formavimo, galite uždaryti laisvą žiniasklaidą”, – sakė p. Frykas.

Tačiau dėl to gali kilti natūralių abejonių. Viena vertus dėl to, kokia skausminga Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui yra NATO plėtra Šiaurės Europoje. Kita vertus žinant, kaip Kremlius mėgsta įvairiais būdais paskatinti Europos šalių politikos radikalus, kad tik šie ryžtųsi organizuoti kokius nors nestabilumo proveržius. O trečiasis argumentas: ar švedų beigi danų radikalai kartu ir kiekvienas atskirai atsakingai įvertino savo požiūrį į saviraiškos laisvę, taip pat į savo šalių piliečių saugumą visame pasaulyje, turint galvoje tai, kad islamo ekstremistai tokių akibrokštų nepalieka šiaip sau.