Natūralu, kad tarp gaunančiųjų užimtumo veiklų paslaugas daug yra itin senyvo amžiaus žmonių, kuriuos pagarbiai vadiname senoliais. Dirbdama užimtumo specialiste apsilankymų metu ieškau individualiai, kas galėtų būti įdomu kiekvienam atskirai, būtent šiandien. Vis dar mokausi dėmesingumo. Mokausi išklausyti, net pajausti ką žmogus nutyli, vengia išsakyti, apie ką nori pasikalbėti, ką anksčiau mėgo, ko ilgisi dabar.
Deja, ne taip retai senoliai jaučiasi nebereikalingi, nes visa, kas buvo gera ir gražu, dabar yra likę praeityje. Mūsų susitikimų pokalbiai priklauso ir nuo oro, ir santykių su artimaisiais, ir kylančių prisiminimų, išgyventų nutolusių patirčių. Bet kai pavyksta prakalbinti, namuose slaugomi senoliai labiausiai nori pasikalbėti ir būti išgirsti, suprasti, nori išsikalbėti. Kartais jie nori išsakyti minčių apie nevertingą, skausmingai išgyvenamą save nuvertinančią būseną. Tiesa, po truputį kalbėdamiesi, visada randame kuo užsiimti. Tačiau naujasis atvejis yra visai kitoks…
Lankomosios priežiūros darbuotoja Džiuljeta Puteikienė, su kuria bendradarbiaujame jau penkti metai, pakvietė mane pas „naują“ močiutę. Ir netiesa, kad šiai, daugiafunkcinėje lovoje slaugomai, nevaikštančiai ir mažai begalinčiai pajudėti senutei tereikia vaistų, higienos priemonių ir pavalgyti. Pirmiausiai krito į akis virš lovos kabantis, tarsi ją globojantis baltas, vąšeliu nunertas angelėlis. Susipažinome, pradėjome šnekučiuotis. Ir štai, beveik akla, nedaug begirdinti, išgyvenusi insultą, 94-rių metų moteris, kurią lankiau pirmą kartą, mane nustebino ir jautriai nudžiugino! Džiuljeta buvo minėjusi, kad ši moteris – buvusi mokytoja ir mėgsta poeziją. Dėmesinga darbuotoja ir pati jai paskaitydavo, tačiau mane pakvietė prisijungti, kad DSGS paslaugų gavėja gautų daugiau malonių patirčių.
Mudviem trumpai susipažinus, Džiuljeta man į rankas įdavė Salomėjos Nėries 1974 m. išleistą poezijos tomelį. Mėgo senutė šios poetės lyriką. Paklausus, kokį eilėraštį norėtų išgirsi, senolė aiškiai pasakė, kad prieškariai yra patys gražiausi. O taip, žinoma… Tada ėmiau skaityti jai eilėraščius apie jaunystę, meilę gyvenimui, tikėjimo ir savęs paieškas, meilės išgyvenimus, vis paklausdama ar senutė dar nepavargo, ar paskaityti ir dar… Taip, noriu, atsakydavo! Ir skaičiau jai poezijos posmus. Skaičiau lėtai, raiškiai, emocingai skaičiau gerą valandą. Ir kaip galėjau pavargti! Juk pati jaunystėje studijavau teatro meną, mokiausi scenos kalbos ir šioje situacijoje jaučiausi labai reikalinga. Gal nepatikėsite, bet pajutau, kokia graži gali būti gili senatvė, jei gyvenimas buvo gražus, jei žmogus mylėjo jį ir žmones, mylėjo savo darbą, obelų ir vyšnių sodą, tebemyli šeimą, artimuosius, jais pasitiki.
Atsisveikinome, kai lankomosios priežiūros darbuotojai Džiuljetai atėjo laikas patiekti mėgstamą senolės raudonųjų burokėlių sriubą (tikrai ne barščius).
Gera jausti, kaip gyvenime viskas teisingai dera!
,,Gaidys giria varną todėl kad varnas giria gaidį”:D) Daugiau nieko..
Dėkoju už komentarus visiems, nors kai kuriuos iš jų nėra malonu skaityti. Tačiau taip atskleidžia, kokie žmonės domintys socialinio darbo sritimi ir kaip ją supranta. Socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje yra, palyginus su kitomis Europos šalimis, jauna. Nesu socialinė darbuotoja, tačiau gerbiu ją besąlygiškai. Kai KSPC direktorė Diana Stankaitienė pakvietė prisijungi prie centro komandos, sutikau. Dirbdama čia, užimtumo specialiste aiškiai supratau, kad Centro vadovės vizija siekia kur kas toliau, nei daugelis atsitiktinių žmonių, nesusidūrusių su socialinių paslaugų gavėjų poreikiais pajėgia suvokti. Bendraudama su kolektyvo nariais, daugybe atsidavusių savo kasdieniam darbui individualios priežiūros darbuotojų, komandoje aptariant problemas, jaučiuosi esanti savo vietoje. Šviesiai dėkinga esu KSPC direktorei Dianai, DSGS skyriaus vadovei Viktorijai, psichologei Julijai ir, be abejo, visoms, su kuriomis dirbdamos randame sutarimą, individualios priežiūros darbuotojoms! Dėkinga, kad visa savo ilgamete kūrybine, pedagogine, organizacine, asmenine bei darbo su grupėmis patirtimi, galiu būti naudinga socialinio darbo lauke. Žinau, kad turiu nuolat mokytis, gilinti įgūdžius ir dalintis. Tą darau, neketinu sustoti ir apglėbdama mintimis VISĄ MŪSŲ KOMANDA, žengsiu toliau.
Gera, kad yra tokių darbuotojų kaip Salomėja. Gera, kad yra žmonių, kurie ir senatvėje nori gyventi apsčiai. Aprašytos senolės atvejis ypatingas, nes mokėdama klausytis poeziją manyčiau ir raminančių, migdomųjų vaistų gali suvartoti mažiau. Neabejoju, kad toks bendravimas padeda žmogui pasijausti reikalingu ir svarbiu, ir žinių jame reikia labai daug, vien mokėt skaityt neužtenka, reikia mokėt išreikšt ir tai, kas yra tarp eilučių, ir kito žmogaus gyvenime pamatyti poeziją, ir jo kančią pamatyti kaip orią ir prasmingą, kaip gyvenimo dalį. Suprantama, grindys turi būti švarios, o tokios darbuotojos buvimas manyčiau rodo puikias tokio centro tiekiamas paslaugas – o, kad tokių būtų kuo daugiau.
Toms ir tiems, kurie nežino… Psichologo pareigybės centre yra netgi dvi. Puikios profesionalios psichologės Julija ir Natalija teikia psichologinę pagalbą paslaugų gavėjams ir darbuotojams. Higienisto etatas nenumatytas nacionaliniuose teisės aktuose. Įstaiga turi soialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros licencijas. Centras vertina visų darbuotojų profesinę veiklą ir džiaugiasi Salomėjos, Džiuljetos, kitų darbuotojų empatija ir gebėjimu teikti paslaugų gavėjams reikalingas socialines paslaugas.
Jūs nuostabi ir reikalinga,Salomeja…Džiugu,kad skleidžiate šį gėrį…Bet kuris užsiėmimas su Jumis nepalieka abejingų…Didžiules sėkmės Jum…
Graudi istorija iš Salomėjos kasdienybės. Manau, kad senutė retai tokio dėmesio sulaukia, o ir mažai tokių, kaip Salomėja, nes tokiems darbams reikia ypač stiprios dvasios ir ryžto. Esu sakiusi, kad tokias istorijas reikėtų išleisti atskira knygute ir įtraukti į mokyklinukų privalomos literatūros programą . Kiek į vaikus gėrio įdėsi, tiek ir turėsi. O dabartinei augančiai kartai, oi kaip reikia mokytis atjautos ir pagarbos senatvei. Linkiu Sėkmės visiems, kas tokį darbą dirba.
Malonus yra jūsų jautrumas, šioje situacijoje! Tik man ši istorija nėra graudi… Senutė gyvena dėmesingoje dukros šeimoje, yra mylima ir rūpestingai globojama. Tiesiog visi artimieji dirba ir pasitikėdami Klaipėdos miesto socialinės paramos centru, renkasi jo paslaugas, tarp kurių yra ir tai, ką veikia Salomėja. Malonu jaustis reikalingai ir atliepti žmogaus poreikiams!
Šaunuolė Džiuljeta, Jūs taikliai parašėte, kad seneliams tuo dvasinio peno reikia daugiau…duonos ir asmens higiena centro darbuotojos atneša. Visiems pagiežingiems noriu pasakyti, kad paklausiausia paslauga yra bendravimas…O S.Neris nuostabi poetė širdimi rašė ir mūsų Salomėja taip pat didelės širdies
Labai svarbi ir reikalinga tarnystė. Labai svarbu pamaitinti, sutvarkyti, apjuosti. Bet kaip Šventąjame Rašte parašyta žmogus gyvas ne vien duona. O Salomėjos socialinė tarnystė kitokia – meninė. Iš jos lūpų išeina ir žodis, ir giesmė, ir daina. Lenkiu galva ir džiaugiuosi.
Palaiko mane giesmės tarnystė ir už tai esu dėkinga tau, Vidmantai ir visiems esantiems giesmės bendrystėje!
Šaunuolė Salomėja, jie kaip šviesos spindulys pagyvenusiems, ar su negalia esantiems žmonėms.
Labai svarbus socialinis ryšys, kad senukai neliktų vieni. O Salomėja įjungia savo meninę gyslelę – paskaito, padainuoja, pagieda, pagroja, kiek žinau ir mezga kartu… Labai svarbi ir brangi Misija.
Ypatinga pagalba ir ypač reikalinga Jūsų veikla, Salomėja. Pagarba Jums. Labai džiugu apie šiuos mažus, bet labai svarbius stebuklus, daromus kitam žmogui, skaityti ir žinoti. Tai gerumo grūdai mūsų gyvenime, kurie anksčiau ar vėliau duos gausų vertybių derlių mums visiems ir ateities kartoms.
Ne vien duona żmogus gyvas. Pakeistos sauskelnės ir išplautos grindys svarbu, tačiau tai tik nedidelė gyvenimo kokybės sudedamoji dalis. Kad žmogus jaustųsi visavertis, net gulėdamas ligos patale,jam reikia daug daugiau. Padėjėjos bendrauja su paslaugų gavėjais, tačiau jos neturi užimtumo specialistės żinių ir kompetencijų, stokoja laiko, nes būtent padėjėjos yra atsakingos už prižiūrimo asmens bazinių poreikių patenkinimą.
Būtent bendravimas su użimtumo specialiste sužadina žmogui geras emocijas, kūrybinį potencialą, įtraukia į visuomeninę veiklą.
Užimtumo specialistės paslaugos nėra privalomos. Jei paslaugų gavėjas save realizuoja, turi pomėgių, pakankamą socialinį tinklą ir jam tereikia grindis išplauti – jis tiek ir gaus. Bet yra žmonių, kurie dvasiškai ir psichologiškai labiau mirę negu kūnu. Va tokius žmones užimtumo specialistė savo empatija ir sugebējimais prikelia gyvenimui. O kiek yra vienišų senolių. Salomėja padeda jiems pamilti save ir išmokti būti su savimi.
Gaila, kad kol kas tik Klaipėdos Paramos centras turi tokią pareigybę. Tokie specialistai labai reikalingi kiekvienoje įstaigoje, teikiančioje socialines paslaugas asmens namuose.
Nors Salomėjai Burneikaitei neprilygs niekas.
Piktosios tetos, neliekite savo tūlžies, geriau darykite gerus darbus.
„Vienintelė Lietuvoje”… ???Naujas valdiškos įstaigos pareigybinis brendas. Ir tik …”pas p. Dianą’! Ar vyko konkursas tokiai elitinei pensininkės pareigybei? Nei juoktis, nei verkti, bet kuklumu tikrai nesiskundžiate, damos iš lėlių teatro. Sėkmės. Kol konservatoriai neuždraudė, neišbraukė Salomėjo Burneikaitės ( atsiprašau, Nėries) poezijos iš mokyklinių programų. Bet juristų, psichologų, higienistų pareigybių tikrai Soc paramos centre reiktų. Ne administracijai, bet paslaugas perkantiems ir jų artimiesiems.Tai svarbiau nei poezija ar darbo imitavimas.
Gal panelė S.Burneikaitė atsineštų lėlyčių pažaisti geriau pamokintų,kad sukčiams pinigų neatiduotų o kas grindis plovė kol panelė skaitė poeziją tai geras darbas kur tokių yra ir aš skaitau neblogai
Galiu tik pasidžiaugti kad sergančios močiutės norai yra išklausyti ir įgyvendinti ! Kas gali būti gražiau ir maloniau pasinerti ir tau mylimos poetės eiles , išgyvenimus… ir su šypsena veide pasvajoti… prisiminti… kai jos veide šiluma ir meile ! Dėkoju už nuostabu straipsnį ir duok Dieve mums visiems tokiu nuoširdžiu ir jautriu momentu!
Puiku, tikrai šviesūs senoliai domisi viskuo. Tačiau ne tik poezija: jie domisi ir karu, ir skurdu, ir vis brangstančiais vaistais…. O štai gulintys sunerimo dėl žinios, kad SAM dabar kompensuos tik nekokybiškas, pigias ir pralaidžias skysčiams sauskelnes. Tai tikrai svarbiau, deja, sunkų higienos, slaugomo asmens buitį palengvina būtent plušančios, o ne eiles skaitanačios socialinės darbuotojos. Sunkiai dirbančių moterų krūviai tik didėja, bet didija ir administracijoje dirbančių. Gal ne tik eiles paskaitykite, o įvertinkite, pamatykite tą „juodą” darbą, padėkite patampyti maišus produktų, kuriuos reikia senukams pristatyti.
Kiekvienam savo – šiuo atveju – viskas suderėjo – vienintelės Lietuvoje užimtumo specialistės S.Burneikaitės atliekama misija buvo įvykdyta ir su kaupu. Maloniai šiurpo ir mano oda, girdint Salomėjos balsą, skaitant ne tik S.Neries eilės, bet ir jos pačios! Dvasinis penas yra labai svarbu, tik reikia mokėti jį suteikti, ką Salomėja Burneikaitė daro profesionaliai ir jau ne vienerius metus.
Funkcinėse lovose gulintiems žmogeliukams ne kažką rūpi vaistų kaina, atnešamų produktų kiekis – yra tam tikras limitas nešamam svoriui.
Realiai ne vietoj Jūsų komentaras, bet… bet kuriuo atveju – geros ir Jums likusios dienos!