Vykstant spartiems urbanizacijos arba miestų plėtros procesams visame pasaulyje populiarėja diskusija, kaip tobulinti eismo sąlygas miestuose, kad jos būtų kuo saugesnės ir kad miestai kuo mažiau kentėtų nuo autotransporto sukeliamos taršos. Norima, kad mažėtų nelaimingų eismo įvykių, nesiformuotų transporto spūstys, sunkiasvoriai vilkikai nevažiuotų per gyvenamuosius rajonus, gyvenamoji aplinka būtų saugi ir švari. Tokiame kontekste vis labiau aktualus tampa darnaus judumo skatinimas, kai įvairiomis priemonėmis siekiama, jog žmonės atsisakytų individualių automobilių naudojimo ir keliautų pėsčiomis, dviračiais ar viešuoju transportu.

Eismo tobulinimo tikslų dažnai siekiama investuojant dideles lėšas į gatvių rekonstrukcijas (jas siaurinant ar platinant, priklausomai nuo požiūrio ir aplinkybių), aplinkkelių statybas, viešojo transporto sistemas, dviračių takus ir taip toliau. Šiame straipsnyje apie tokias investicijas nerašysiu, ne todėl, kad manau, kad jos nesvarbios – kai kuriais atvejais jos labai veiksmingos. Noriu atkreipti dėmesį į kitus aspektus, kurie gali lemti ženklius pokyčius miesto gyvenime. Ir pasvarstyti – gal kartais norint išspręsti vieną problemą tuo pačiu galima investuoti ir į kitos sprendimą?

Esu įsitikinusi, kad į darnų judumą negalima žiūrėti per siaurai, kaip į atskirą, sau veikiančią sistemą. Norint pasiekti sėkmę, reikia veikti žymiai plačiau – analizuoti priežastis, kodėl žmonės nori turėti nuosavus automobilius, kuriems tikslams juos naudoja konkrečiame mieste. Reikia galvoti ne tik apie darnų judumą, bet ir apie visapusiškai darnią miesto plėtrą. Turiu omeny tai, kad eismo situaciją bei žmonių kelionių įpročius nemaža dalimi įtakoja miesto planavimas, psichologiniai faktoriai ir kiti dalykai.

Žmones skatinti atsisakyti individualaus automobilio galima ribojančiu būdu. Pavyzdžiui, vienas iš jų yra fizinių sąlygų bloginimas – gatvių siaurinimas ar kitokio pobūdžio eismo ribojimas. Kitas – finansinėmis sankcijomis pagrįstas kelias. Pavyzdžiui, automobilių apmokestinimas įvairiais mokesčiais (nuo taršos iki mokamo automobilių stovėjimo), grasinimas draudimais ir baudomis. Ribojančios priemonės tikrai veikia, skatina įvertinti, kad turėti automobilį kainuoja, bet žmogus jau tokia būtybė, kuri prievartai priešinasi ir visad randa kaip ribojimus „apeiti”.

Kitas būdas yra sudaryti žmonėms tokias palankias gyvenimo sąlygas, kad tų kelionių automobiliais reikėtų kuo mažiau.

Kai žmonės gyvena už miesto, akivaizdu, kad be automobilio jie neišsivers nė dienos, nes viešojo transporto maršrutų užmiestyje mažokai, visuomeniniai objektai – tolokai, o svarbiausia – vaikams reikia į mokyklas. Tačiau kas verčia žmones, gyvenančius Klaipėdos mieste, turėti šeimoje po du ar net daugiau automobilių ? Kur viskas atrodytų šalia – mokyklos, darželiai, socialinės, kultūros įstaigos, laisvalaikio ir prekybos centrai?

Skundžiamasi, kad Klaipėdos daugiabučių namų kiemai dūsta nuo automobilių kiekio, piko valandomis formuojasi nemenki transporto kamščiai. Prieš rinkimus visi politikai žada spręsti automobilių stovėjimo vietų stokos klausimą. Kodėl žmonės yra priklausomi nuo automobilio? Ar tai psichologinis dalykas, kai žmogui automobilis reikalingas dėl socialinio statuso, kaip dažnai pabrėžiama populiariuose straipsniuose apie darnų judumą? Manau, kad greičiausiai ne vien tai.

Tikriausiai poreikį turėti automobilį lemia gerokai daugiau priežasčių. Ir vieną iš jų noriu aptarti plačiau. Tai švietimo situacija Klaipėdos mieste. Ji iš dalies lemia šeimos poreikį turėti automobilį, dėl jos piko valandomis nusidriekia transporto kamščiai. Ar esate pastebėję, kad moksleivių atostogų metu miesto gatvėse automobilių yra iš tiesų mažiau?

Darnus miesto planavimas reikalauja tolygaus visuomeninių paslaugų objektų išdėstymo vietovėje. Žmogui turi būti patogu pėsčiomis nueiti ar dviračiu nuvažiuoti iki darželio, mokyklos, šeimos gydytojo, prekybos vietų. Tada automobilis nėra toks jau reikalingas.

Klaipėdos miestas pasižymi tuo, kad visi šie objektai yra tolygiau išdėstyti pietinėje miesto dalyje, senuose daugiabučių gyvenamųjų namų kvartaluose, statytuose sovietiniais metais. Šiaurinė miesto dalis intensyviau vystėsi jau nepriklausomybės laikais, kai iš pradžių ten daugiau statyti vienbučiai gyvenamieji namai, o kiek vėliau – ir daugiabučiai. Tuomet statyta per daug negalvojant apie švietimo įstaigas. Dėl to jų ten fiziškai trūksta, o jaunų šeimų gyvena nemažai.

Tėvai, negavę vietų savo atžaloms, kas rytą keliauja pietine kryptimi į darželius ar mokyklas, taip sudarydami eismo srautus, nes mažus vaikus patogiau transportuoti automobiliais, o ne viešuoju transportu.

Džiugu, kad Klaipėdos miesto savivaldybė naują mokyklą šiaurinėje miesto dalyje stato ir net turi planų šiemet atidaryti. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad jos vienos neužteks. Klaipėdai reikėtų dar vienos naujos mokyklos. Ją reikėtų statyti miesto šiaurės rytuose esančiuose plotuose nuo Tauralaukio iki Paupių, kur sparčiai statomi nauji gyvenamieji. Tikrai reikėtų ir dar keleto ikimokyklinio ugdymo įstaigų šiaurinėje ir rytinėje miesto dalyse. Ar tai galėtų būti privačios, ar savivaldybės įstaigos – rimta tema kitam straipsniui.

Automobilių srautus, kasryt darbo dienomis nusidriekiančius rytų – vakarų kryptimi ir sudarančius nemenkas transporto spūstis visuose įvažiavimuose į miestą, lemia kaimyninėje, Klaipėdos rajono, savivaldybėje vykstančios sparčios gyvenamųjų namų statybos. Gyventojų skaičius vien Sendvario seniūnijoje per dešimtmetį išaugo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių gyventojų ir tai dar ne pabaiga. Galima sakyti, Klaipėdos pašonėje įsikūrė maždaug vidutinio Lietuvos rajono centro dydžio „miestas”, kuriame labai trūksta visko, o labiausiai – švietimo įstaigų. Ir to ignoruoti negalima.

Klaipėdos rajono savivaldybė ikimokyklinio ugdymo problemas bando spręsti mokėdama vienas didžiausių Lietuvoje kompensacijas už vaiką, lankantį ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tai sveikintina praktika šios savivaldybės sąlygomis, nes valstybinės žemės priemiestinėse seniūnijose praktiškai nėra. Vykdant dosnių kompensacijų už darželius politiką greitai sureagavo verslas ir Sendvario seniūnijoje nauji darželiai ėmė dygti kaip grybai po lietaus.

Klaipėdos rajono savivaldybė per ganėtinai trumpą laiką nusipirko žemės sklypą Sendvario seniūnijoje ir ėmėsi mokyklos, darželio bei kitų paslaugų centro statybos, visa tai turėtų atsirasti po kelerių metų. Tokie veiksmai iš dalies problemą išspręs, tačiau poreikis, matyt, vis tiek nebus pilnai patenkintas lyginant su plėtros tempais. Reikėtų tikėtis, kad rajono savivaldybė ir toliau laikysis investicijų į švietimo infrastruktūrą prioriteto.

O kaip dėl pietinės miesto dalies, kur atrodo, mokyklų ir darželių yra pakankamai, lyg viskas arti ir pasiekiama pėsčiomis, problemų neturėtų būti? Pastebėjau dar vieną reiškinį – mūsų mieste egzistuoja du netolygumai švietimo srityje. Vienas – fizinis, kurį aptariau aukščiau – tai švietimo įstaigų trūkumas šiaurinėje, rytinėje miesto dalyse ir aplinkinėse Klaipėdos rajono seniūnijose. Kitą netolygumą galima įžvelgti švietimo paslaugų kokybėje. Tai mažiausiai aktualu darželinukų tėvams, nors kažkada pati pamačiusi, jog arčiausiai namų esančiame darželyje auklėtojos lauke kalbasi tarpusavyje ir net nepastebi, kad vienas bamblys smėlio dėžėje kitam žeria kitam smėlį į akis, nusprendžiau į jį savo vaiko nevesti ir per pusę miesto vežiau į kitą įstaigą, tuo metu laikomą viena geriausių mieste.

Rinkdamiesi ikimokyklinę įstaigą, tėvai labai stebi įstaigos pastatų ir patalpų būklę bei atsiliepimus ir, vardan kokybės, gabena atžalas į gražesnę aplinką pas „geresnes” auklėtojas. Ši netolygumo problema labai paaštrėja, kai vaikams ateina metas į mokyklą. Interneto platybėse tėvų forumai ūžia diskusijomis, kuri miesto mokykla geresnė, kuri prastesnė, pradinėse klasėse dar ieškoma tos „pačios pačiausios” mokytojos. Tada, sužinojus, kuri mokykla pati „geriausia”, ieškoma giminių ar pažįstamų, kurie leistų prisiregistruoti savo namuose, teritorijoje, priklausančioje tai mokyklai. Ir „šturmuojama”. Taip atsiranda „geresnės” ir „prastesnės”mokyklos ir, kaip viso to palydovas, vaikų vežiojimas. Juk geri tėvai dėl savo vaikų padarytų viską, tai pervežti į kitame miesto gale esančią švietimo įstaigą – menkiausia problema.

Švietimo paslaugų kokybės netolygumą gimnazijose atspindi ir 10-okų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatai, kurie rodo, kad kai kuriose mokyklose įvertinimų vidurkiai būna per pora balų mažesni. Be abejo, netolygumą gimnazijose lemia aplinkybė, kad kai kurios mokyklos, priimdamos mokinius, atsirenka geriausius, tai ir įvertinimai tokių vaikų būna atitinkami per žinių patikrinimus. Bet aš dažnai susimąstau – ar tokia vaikų atranka į „geresnes” mokyklas yra teisinga?

Ar ne geriau būtų neturėti „geresnių” mokyklų, o į visas investuoti tolygiai ir ne tik į jų remontą, bet ir (dar didesne dalimi) į ugdymo paslaugų kokybę?

Daug kalbama apie Skandinavijos šalių pavyzdžius, ypač apie Suomijos švietimo sistemą, kuri yra pripažįstama viena geriausių pasaulyje. Pabrėžiama, kad Suomijoje nėra gerų ar blogų mokyklų, net reitingų nėra, nes jų pagrindinis tikslas yra, kad visos mokyklos turi būti kuo tobulesnės ir lengvai pasiekiamos visiems vaikams.

Leisiu sau pasvajoti – jei mūsų mieste ir priemiestinėse seniūnijose mokyklos teritoriškai būtų tolygiai išsidėsčiusios ir visos vienodai teikiančios aukščiausios kokybės ugdymo paslaugas, kaip pagerėtų eismo sąlygos mieste? Į mokyklą, esančią arčiausiai namų, galima nueiti pėsčiomis, nuvažiuoti dviračiu. Tai ir saugu, ir tėvams nereikia dirbti vairuotojais.

Manau, kad mes, klaipėdiečiai, turime kuo daugiau investuoti į švietimo įstaigas, į jų infrastruktūrą, mokytojų motyvavimą, vaikų fizinį bei psichologinį saugumą. Ir tada vienu šūviu nušautume kelis zuikius iš karto – mūsų vaikai gautų puikų išsilavinimą ir būtų saugesni gatvėse.