Sausio 27 dienos popietę Ievos Simonaitytės biblioteka pakvietė į susitikimą su poetu, prozininku ir vertėju Laurynu Katkumi (Vilnius). Susitikimo tikslas – pristatyti rašytojo naujausią apysakų knygą „Nakvynė Berlyne“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.).

Skaitytojams tegul bus nedidelis priminimas apie Lauryną Katkų ir jo  bibliografiją.

1972 m. gimęs, lituanistiką Vilniaus universitete ir lyginamąją literatūrą Leipcige studijavęs, išleidęs tris poezijos knygas – „Balsai, rašteliai“ (1998 m.), „Nardymo pamokos” (2003), „Už 7 gatvių“ (2009), monografiją „Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje“ (2011), eseistikos rinktinę „Sklepas ir kitos esė“, romaną „Judantys šešėliai“ (2012). Laurynas verčia iš vokiečių, anglų, slovėnų kalbų. Yra trijų leidinių sudarytojas.

Knyga „Nakvynė Berlyne“ rašyta devynerius metus. Istorijos pasakojamos pirmuoju ir antruoju asmeniu, kas leidžia distancinį stebėjimą ir vidinio pašnekesio su savimi galimybę.

Renginio moderatorė rašytoja Sondra Simana knygos pristatymą pradėjo Lauryno eilėraščiu „Dingusių žmonių rapsodija“ iš rinkinio „Nardymo pamokos“ (2003 m.). Vakaro metu, tarsi smėliu basom, pasivaikščiota kiekvienos istorijos sukurtų aplinkybių, kalbos ir idėjos kontekstais.

Knyga sudaryta iš keturių apysakų, kurias apjungia laikmetis – pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, tik paskutinėje apysakoje svarbesnė yra būsena, Kuršių nerijos aplinkoje pereinanti iš kasdienio laiko į mitinį.

„Paukščiai virš Lenino aikštės“ pasakoja apie užsimezgusią meilės istoriją, kurios pabaiga netikėta ir pasakiška. Vaizduojama vėlyvojo sovietmečio aplinka: 1988 m. rugpjūčio bado akcija Katedros aikštėje, slapstymasis nuo tarybinės armijos, autentiškos socialinio gyvenimo detalės – ošimas telefono automate, dvikapeikis, indėnų kaip laisvų žmonių kultūros svarba tuometinio jaunimo pasipriešinimo kovoje ir t.t.

Knyga pavadinta pagal istoriją „Nakvynė Berlyne“. Šios apysakos siužetas – lietuvio menininko nakvynė tuščiame, kelioms paroms užleistame bute Berlyne su ant stalo palikta rusiška matrioška, iš įvairių Europos miestų susirinkusiųjų performanso kūrimas ir menininkų santykiai, bangomis sugrįžtantys pagrindinio veikėjo vaikystės prisiminimai… Taip sukuriama žmogaus buvimo TARP būsena – tarp Europos kultūrų, tarp savęs, gyvenusio sovietmetyje, ir savęs, gyvenančio nepriklausomoje šalyje. Kartais TARP taip ištįsta, kad pagrindiniam veikėjui regis, jogtai du skirtingi žmonės – Aš anas ir Aš šiandien.

Pasak knygos autoriaus, buvo labai stiprus impulsas rašyti novelę „Vienas nulis“. Tai istorija apie dvi Lietuvas, apie paprastus žmones ir tuos kitus, kurie gyvena savo komforte ir dvasiniame narcisizme. Veikėjo žvilgsnis kibus, kritinis, stebintis iš šalies.

Paskutinė apysaka, pasak renginio moderatorės, yra apie mitologinės sąmonės įžeminimą, kai jaučiamas pirmapradis žemės pojūtis, vienio būsena. Knygoje suskamba įdomi mintis – atostogos yra tam, kad sugrįžtume prie pirmapradžių stichijų. Gamtos artumas ir atšiaurumas skatina siurrealistinę vaizduotę – veikėjas paklysta Kuršių nerijoje ir jaučiasi klampojantis po manų košę, kuri tuoj sustings ir sugniauš skaudančią koją, arba įsivaizduoja, kad Kuršių nerija atitrūksta nuo žemyno ir plaukia kaip Nojaus laivas jūros platybe.

Knygoje gausu slengo, žargonizmų, kas neabejotinai padeda stipriau perteikti XX a. pabaigos atmosferą Lietuvoje. Ko ieškai tame laikmetyje, klausė renginio moderatorė? Ir iš tiesų – „kiek gi galima apie tą sovietmetį“,  teiraujasi ir pats savęs autorius. 

Ar skaitytojas priims ir supras to laiko išlikusius inkliuzus kaip savo?

Bet neabejotinai rašytojo Lauryno Katkaus balsas yra vienas stipriausių nepriklausomybės kartos balsų, transliuojantis slenksčio, distancijos ir virsmo žmonių patirtis TARP sovietmečio ir laisvos Lietuvos.