Penktadienio vakarą „Atvirą Klaipėdą” pasiekė žinia, jog staiga mirė žinomas menotyrininkas Petras Šmitas. Šią žinią mums patvirtino architektas ir jo bičiulis Adomas Skiezgelas.

P. Šmitą mirtis penktadienį ištiko netikėtai, jam autobusu vykstant į parodą. Vyrui pasidarė bloga, buvo iškviesta greitoji, tačiau medikams klaipėdiečio išgelbėti nepavyko. Liepą jam būtų sukakę 82-eji.

Menotyrininkas P. Šmitas galėtų būti garbingai tituluojamas Klaipėdos meninio gyvenimo metraštininku. Jis buvo sukaupęs didžiulį žinių ir fotografijų bagažą, parašęs ne vieną dešimtį straipsnių apie uostamiesčio dailę, skaitęs paskaitas studentams ir visuomenei.

Dar šį ketvirtadienį jis Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje skaitė meno istorijos paskaitą „Erotika vaizduojamajame mene“.

P. Šmitas buvo ir aktyvus visuomenininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto pirmininkas. Jo ir bičiulių dėka uostamiestyje atsirado ne viena šio krašto žymiems visuomenės veikėjams skirta atminimo lenta.

P. Šmitas gimė 1941 m. liepos 3 d. Žemaitijos kampelyje tarp Mosėdžio ir Skuodo miestelių. Mokėsi Udralių pradinėje mokykloje, vėliau – Klaipėdos 5-oje vidurinėje mokykloje ir I darbo jaunimo vakarinėje mokykloje. Baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1968 metais buvo paskirtas dirbti į Klaipėdos 14-ąją vidurinę mokyklą piešimo ir braižybos mokytoju. 1975 m. tuometiniame Lietuvos Valstybiniame dailės institute įgijo menotyrininko kvalifikaciją. 1976 m. pradėjo dirbti Klaipėdos vaikų [dabar – Adomo Brako] dailės mokykloje meno istorijos mokytoju, joje daug metų ugdė jaunuosius menininkus. Meno (dailės ir architektūros) istorijos kursą daugelį metų dėstė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete bei Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje.

P. Šmitui sovietmečiu buvo tekę dirbti ir Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininku.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve yra jo 1974 m. rašyti raštai, kuriais prieštarauta tuo metu brandintai idėjai nugriauti rotušės pastatą.

„Inspekcija pažymi, kad minimą pastatą /Dangės g. Nr. 15/, buvusį senąjį miesto Magistratą, griauti NEGALIMA. Pastatas turi svarbią istorinę, o taip pat ir architektinę vertę. Jis yra vienas iš seniausių Klaipėdos m. pastatų, kuris yra mažiausiai keistas istorinėje eigoje ir būtina jį išsaugoti bei restauruoti. Statybos trestas naujai numatomą statyti pastatą turi patraukti į didelį ir laisvą kiemą. Naują pastatą reikia įkomponuoti taip, kad jis savo formomis bei masteliu neužgoštų senųjų pastatų”, – miesto vyr. architektui ir rotušės pastate įsikūrusiam Klaipėdos miesto statybos tresto valdytojui Bronislovui Šešplaukiui tada rašė P. Šmitas.

Jis su „Atvira Klaipėda” buvo pasidalinęs prisiminimais, kaip bandė išsaugoti senąją gaisrinę, stovėjusią dabartinio viešbučio „Amberton Klaipėda” vietoje Atgimimo aikštėje.

„Dėl gaisrinės buvo didelis triukšmas. Gyčiui Tiškui (viešbučio architektas – red. past.) sakydavau, kodėl tu griauni, negi negali jos įjungti į naują statomą? Aiškino, kad jam neužtenka vietos, nors aš suvokiu architektą kaip žmogų, kuris kuria aplinką, saugo senus pastatus, juos įjungia. Bet architektai ambicingi žmonės – ką užsimano, tą ir padaro. Prieš nugriaunant viršininkas Glemža mane pasikvietė į Vilnių ir sakė, kad reikia man parašo, nes jis jau pasirašė, bet pasakiau, kad nesirašysiu. Jaunas buvau, nelabai susigaudžiau diplomatijoje – sakau, kam to mano parašo bereikia, nes jis nieko nekeičia. Užsigavo, užpyko ir perspėjo, kad dabar bus sunku dirbti. Pradėjo ignoruoti mane, ir išėjau lauk”, – prieš keletą metų pasakojo P. Šmitas.

„Šiandien Jo laukėme. Laukėme „Rūtų“ galerijoje, kur susirinkome pasveikinti Kęstutį Balčikonį, surengusį jubiliejinę parodą. Menotyrininkas Petras Šmitas mirė simboliškai – pakeliui į parodą. Jo kalbėjimai parodų atidarymuose būdavo neilgi, atviri, šeimyniškai intymūs. Teatrališka stovėsena, intonacija čia užkylanti, čia krintanti žemyn, iš veido nepabėganti šypsena ir spyruokliuojanti nuo vienos kojos ant kitos kūno laikysena. Dažniausiai pozityvus ir giedras veidas, kartais nuvejantis graudžios egzistencijos šešėlį. Gal naujosios Atlantidos ir nebeatrasdavo, netgi ir nebeieškojo, sakydamas, kad mažai meistrystės šiuolaikiniame mene, bet savotiškai pats buvo kaip Atlantida, kurią norėjosi atrasti ir nusiraminti, kad ji plaukioja, kad netirpsta, praėjus visą tą sovietijos lydymo krosnį. Petras buvo pasakotojas, pilnas istorijų ir kritiško, bet niekada kito neįžeidžiančio pastabumo.Dar seniau man patikdavo akimis palydėti dvi figūras, lėtai keliaujančias savojo miesto grindiniu – rašytoją Rimantą Černiauską ir Petrą Šmitą. Jie buvo labai artimi. Petras po Rimanto mirties praėjus nemažai laiko, kuo nuoširdžiausiai prisipažino, kaip Jis Jo vis dar ilgisi. Paskutinį kartą Petrą mačiau prieš porą savaičių Dramos teatro juodojoje salėje, kur kultūros bendruomenė susirinko išlydėti aktoriaus ir gero Petro bičiulio Aleksandro Šimanskio palaikų. O šiandien galerijoje Daiva M. tarstelėjo, kad dabar jau visi trys draugai vėl kartu. Radau kelias nuotraukas iš skirtingų įvykių. Visur Petras su fotoaparatu. Ilsėkis ramybėje, Bičiuli, kūrei tarp žmonių tiltus, pats jais keliavai ir kitus kvietei atkeliauti. Susitikimas, ne išsiskyrimas, yra tas žodis, kuris šiandien išlieka mano širdyje, galvojant apie Tave”, – mintimis apie P. Šmitą savo paskyroje socialiniame tinkle vėlų penktadienio vakarą pasidalino Sondra Simana.

INFORMACIJA

Su velioniu bus galima atsisveikinti vasario 13 d. (pirmadienį) 18-20 val. ir vasario 14 d. (antradienį) 9-13 val. Šv. Kazimiero bažnyčios laidojimo namuose (Kretingos g. 40, Klaipėda). Antradienį, vasario 14 d., 8.45 val. bus aukojamos Šv. Mišios Šv. Kazimiero bažnyčioje. Į amžiną kelionę velionio urną išlydės 13 val. Laidotuvės Lėbartų kapinėse.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kviečia dailininkų bendruomenę pirmadienį 19 val. ateiti kartu pagerbti velionį.